Panemunėlis

Vietovardžių susijusių su Panemune  Lietuvoje yra ne vienas, kaip ir ne vienas vietovardis susijęs su Nemunėliu yra mūsų rajone. Šalia Panemunėlio yra Panemuniai, taip pat visiems puikiai žinomas Panemunis Pandėlio seniūnijoje. Tokia gausa panašių vietovardžių sunkina reikiamo vietovardžio identifikavimą istoriniuose šaltiniuose. 1784 m. Kupiškio dekanato aprašyme Rokiškio parapijoje yra minimi 3 panašūs vietovardžiai: Paniemun - Parafinavičiaus dvaras, Poniemun – Turo dvaras (Turdvaris) ir Panemunėlis - Romanovskio palivarkas. Manoma, kad būtent mūsų aptariama vietovė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1525 m. Žygimanto Senojo privilegijoje iš Smolensko žemių kilusiam Aleknai (Olechno – Aeksandras?) Krivičiui, kuris gavo žemių palei Nemunėlį nuo Alsetos ežero iki Moškėnų piliakalnio, kuriose jis įkuria dvarus (Kavoliškio ir Panemunės (vėliau Turdvario). Yra duomenų, kad tas pats Krivičius, minėtas žemes gavo dar 1515 m. Krivičiai, kaip ir daugelis Smolensko žemių didikų ir bajorijos prarado savo valdas karuose su Maskvos Didžiąja kunigaikštyste ir kaip kompensaciją gavo žemių LDK metropolijoje (dabartinė Lietuvos teritorija). Manoma, kad Panemunėlio savininkas Olecho Krivičius buvo stačiatikis, tai rodo jo vaikų ruseniški vardai.  Pvz. po tėvo mirties Panemunėlio dvarą paveldėjęs Onikijus, ir jo seserys Marina ir Ana.  Taip pat Olecho vardo nėra tarp Rokiškio bažnyčią remiančių bajorų, minimų 1563 m. sudarytame Rokiškio bažnyčios ir klebonijos inventoriuje. Po Onikijaus mirties šias valdas pasidalina jo seserys. Taip  Panemunės (Panemunėlio) dvaras buvęs valdos vakarinėje dalyje  atitenka Toločkų giminei.

XVII a. viduryje Panemunės dvarą įsigyja Butlerių giminė tačiau jau amžiaus pabaigoje valdą parduoda Pliateriams. Vėliau dvarą valdė Bilevičiai, Parafinovičiai. Būtent Juzefas Parafinovičius pastatė naujus dvaro rūmus Panemunėlyje. Bei fundavo Panemunėlio bažnyčios statybas. Bažnyčia Panemunėlyje pradėta statyti 1771 m. jos statybas užbaigė Juzefo Parafinovičiaus sūnus Justinas. Pirmoji Panemunėlio  bažnyčia buvo medinė, su dviem bokšteliais (fasade?), stogas dengtas malksnomis. Bažnyčioje buvo įrengti du altoriai. Šalia bažnyčios buvo medinė varpinė dengta malksnomis. Joje buvo 2 varpai. XVIII a. pabaigoje klebonas dar gyveno dvaro kambaryje, bet šalia bažnyčios jau buvo statoma klebonija.1784 m. Kupiškio dekanato apraše minima, kad Parafinovičiaus Panemunės dvare yra koplyčia ir karčema, „ant Nemunėlio“ viena didžioji mylia (apie 9 km) į pietus nuo Rokiškio bažnyčios. 1791 m. gruodžio 28 d. Vilniaus vyskupo kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio ediktu buvo įkurta Panemunėlio parapija.  1796 m. Panemunėlio inventoriaus duomenimis, Panemunėlyje klebonavo iš Žemaitijos kilęs Tomas Krainovkis. Manoma, kad būtent su naujų dvaro rūmų ir bažnyčios pastatymu prasidėjo Panemunėlio miestelio augimas. 

XIX a. II pusėje Panemunėlio dvaras perėjo į Stravinskių rankas (Justino Parafinovičiaus dukra Rachelė buvo ištekėjusi už Kazimiero Stravinskio). Stravinskių palikuonys dvarą valdė iki 1922 m. žemės reformos, kai dvaras buvo išparceliuotas ir jį įsigijo Vladislavas Bichnevičius.

1854-1863 m. Panemunėlyje veikė parapinė mokykla  tačiau po sukilimo buvo uždaryta. 

1872-1908 m. klebonavo kunigas Jonas Katelė. Šios išskirtinės asmenybės vardas yra vienas svarbiausių XIX a. lietuvių tautiškojo judėjimo istorijoje.

1. Katelė gimė 1831 m. sausio 13 d. Kupiškio parapijos, Suvainių kaime, pasiturinčių ūkininkų Kazimiero ir Salomėjo Katelių šeimoje. Jonas buvo pirmasis iš penkių sūnų šeimoje. 1845 m. jis baigė Kupiškio rusišką pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Panevėžio bajoriškoje mokykloje. 1853-55 m. mokės Vilniaus kunigų seminarijoje ir 1855 m. lapkričio 17 d. buvo įšventintas į kunigus. Jaunas kunigas pirmiausia buvo pasiųstas dirbti į Naujamiestį (Panevėžio r.), vėliau tarnavo vikaru Jūžintuose, Dusetose, klebonavo ir administravo Zarasų parapijoje. Jau klebonaujant Zarasuose, jis buvo apkaltintas draudžiamos literatūros platinimu, tačiau neradus jokių įrodymų kaltinimai buvo atšaukti.

Per 1863–1864 m. sukilimą prieš rusų valdžią, kunigas buvo sukilėlių komiteto narys, vėliau lankė kalėjime sukilimo dalyvius, klausė paskutinių išpažinčių. Išgyvenęs kraupius sukilimo malšinimo įvykius.

1872 m. lapkritį J. Katelė buvo perkeltas į Panemunėlio parapiją. Nedrąsiai kleboną sutikę Panemuneliečiai net neišsivaizdavo, kad šis dievo tarnas palies beveik kiekvieno parapijinio širdį ir kardinaliai pakeis visą Panemunėlio parapijos gyvenimą. Kunigo išsiuntimas į apleistą Panemunėlio parapiją turėjo būti jam bausmė dėl aktyvios anticarinės veiklos Zarasuose, norint palaužti maištingą dvasią. Tačiau Panemunėlis tapo nauju lauku skleisti lietuviškumo dvasiai.

Atvykus J. Katelei parapijinės mokyklos Panemunėlyje nebuvo. Dvare tarnus ir jų vaikus mokė seserys Jadvyga ir Bronislava Stravinskaitės. Švietėjiškos veiklos ėmėsi ir pats klebonas. Važinėdavęs po parapijos kaimus ir vienkiemius skelbdavo Dievo žodį, kviesdavo jaunimą dalyvauti parapijos veikloje, propagavo vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjas, aprūpindavo norinčius šviestis lietuviška spauda.  Jis kaimuose steigė slaptas lietuviškas mokyklas, parūpindavo joms inventorių, mokomųjų priemonių, mokė, konsultavo daraktorius ir mokinius. Jis tapo savotišku visų slaptų parapijos mokyklų vadovu. Buvo sukurta visa slapta sistema aprūpinti mokyklas reikalinga literatūra bei daraktoriais. Mokyklose buvo mokama ne tik rašyti ir skaityti, bet ir buvo mokamasi matematika, istorija, geografija, tikyba. Šio J. Katelės sukurto mokyklų tinklo dėka XIX a. pabaigoje Panemunėlio parapijoje mokėjo rašyti ir skaityti beveik visi parapijonys. Taip pat Panemunėlio parapijoje J. Katelė atkūrė gegužines pamaldas kurių metu buvo giedamos lietuvių poetų A. Baranausko, A. Strazdo, Vienožinskio giesmės. Amžininkai prisimena, kad J. Katelė tėvams nedrausdavo vaikų leisti į Rusišką mokyklą, bet taip pat užsimindavo, jei vaikai nemokės rašyti ir skaityti, tai jis jų neprileis prie pirmos Komunijos.

1. Katelė taip pat subūrė ir slaptą knygų platintojų tinklą, kurio dėka lietuviška spauda pasiekdavo ir kitas – Kupiškio, Skapiškio, Rokiškio, Jūžintų, Kamajų ir kt. parapijas. Pats kunigas asmeniškai knygų negabeno ir nelaikė, tuo užsiėmė patikimų asmenų ratas.

Panemunėlyje klebonaujant J. Katelei, Panemunėlio parapija tapo savotišku švietimo ir kultūros centru, apie kurį sklido garsas ir kitose Lietuvos parapijose. Caro valdžia žinoma įtarė kleboną vykdant nelegalią veiklą, bet neturėjo tam jokių įrodymų.

Pavasarį ir vasarą Panemunėlį iš tuometinio lietuvybės centro – Mintaujos, atvykdavo J. Tumas Vaižgantas su Juozu Kubiliumi, Jonas Jablonskis su mokiniais Antanu Smetona, ir J. Tūbeliu ir kt. Jaunimas ėmėsi kultūrinės veiklos. 1893 m. Panemunėlio parapijoje  pradėti rengti slapti lietuviški vaidinimai. Apie 1894 m. įsteigta slapta „Žvaigždės” draugija, kurios veikloje aktyviai dalyvavo Juozas Otto Širvydas.

1. Katelė parapijoje neapsiribojo tik švietėjiška veikla. Daug dėmesio jis skyrė ir parapijos ūkiniams reikalams. Klebono iniciatyva prie senos bažnyčios 1890 m. pristatytas bokštelis, bažnyčioje įrengti 9 registrų vargonai. Pastatyta nauja klebonija. Įveistas sodas bei bitynas. J. Katelės rūpesčiu 1898-1907 m. pagal inžinieriaus Florijono Vyganovskio 1894 m. projektą pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Ją baigė statyti 1910-1911 m. klebonas Juozapas Budrikas. Vidaus įrengimu rūpinosi kunigas Kazimieras Mockus. Daugiausia lėšų skyrė dvarininkas Kazimieras Sventeckis ir ministro pirmininko J. Tūbelio tėvas Juozapas Tūbelis. 1922 m. gegužės 18 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.

1904 m. pradėjo šlubuoti J.Katelės sveikata. Manoma, kad užklupę rūpesčiai dėl naujos bažnyčios statybos išsekino energingąjį kleboną. Kunigas Jonas Katelė mirė 1908 m. gegužės 21 d.

Lietuvos laisvamanių draugijos įkūrėjas Jonas Šliūpas apie J. Katelę rašė: "Dėl apšvietimo žmonių jis yra prisidėjęs daugiau, nei galėčiau aš papasakoti... Tai yra pavyzdys, ką gali vienas žmogus atlikti net prie sunkiausių priespaudos aplinkybių, jeigu tiktai pasišventęs yra dėl žmonių labo“.

Ir šiandieną J. Katelė gali būti ryškus pavyzdys tiems, kas abejoja savo jėgomis ir mano, kad jų daroma kultūrinė, šviečiamoji veikla, šiame dekadansiškame pasaulyje, yra tarytum Sizifo darbas. Jei vienas žmogus gali tiek daug, tai kiek gali 10 ar 100 šviesiai idėjai pasišventusių žmonių?...

Istorikas Giedrius Kujelis