Kriaunų apylinkių sakralinis palikimas

Istoriniuose šaltinuose Kriaunos yra paminėtos 1505 m. kaip kunigaikščio Mikalojaus Radvilos valda. Radvilos Kriaunas valdė iki XVI a. pabaigos. Vėliau Kriaunas valdė Rudaminos-Dusetiškiai, o nuo 1740 m. Kriaunos tampa Römerių giminės nuosavybe.
Manoma, kad koplyčia Kriaunose jau buvo dar iki 1585 m. ir priklausė kardinolui Jurgiui Radvilai. 1666 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio patvirtintame dovanojimo rašte teigiama, kad Vilniaus katedros kanauninkas, Kriaunų dvaro savininkas Zigmantas Rudamina, nuo savo valdos atskiria Mieškoščyznos palivarką ir po savo mirties perleidžia jį prie Kriaunų bažnyčios įsikūrusiems jezuitams. Lieka nežinoma, nuo kada ir kieno kvietimu jėzuitai buvo įsikūrę Kriaunose. Viena iš prielaidų, kad jėzuitus į savo dvarą pakvietė Jurgis Radvila, Kuris studijavo Vilniaus Jezuitų kolegijoje, rūpinosi, kad jai butų suteiktas akademijos ir universiteto vardas, patvirtino fundaciją steigiamai Vilniaus kunigų seminarijai, kurios priežiūrą pavedė tėvams jėzuitams, taip pat rūpinosi katalikiškų mokyklų steigimu, kurių administravimas buvo perduotas taip pat jėzuitams.

Vykdydama savo vyro valią Elžbieta Sulistrovskaitė perdavė Mieškoščyznos palivarką jėzuitams. Šiame dokumente yra aprašoma ir bažnyčia: „ne dabartinės statybos, bet vis dar gera“, su priebažnyčiu (bobinčiumi), bokštu, kuriame kabo varpas, su varpine (taip pat dar gera) ir medine tvora aptvertu šventoriumi. Čia pat nurodoma, jog jo malonybės Petro Rudaminos Dusetiškio rūpesčiu ir lėšomis buvo įrengti trys drožėjų darbo altoriai.
Nauja medinė bažnyčia Kriaunose buvo pastatyta po fundatoriaus Zigmanto Rudaminos mirties 1684 m. Bažnyčia buvo medinė, kryžiaus formos, turėjo 5 altorius. 1688 m. buvo įsteigta Kriaunų parapija. 1694 m. bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulu. 1708-1711 m. praūžęs maras nusinešė daugelio Kriaunų dvaro kaimų gyventojų gyvybes. Žymiai sumažėjus gyventojų, dvaras net nebesugebėjo išmokėti bažnyčiai nustatytų fundacijose sumų. Tai lėmė ginčus ir nesutarimus tarp dvaro ir bažnyčios. 1738 m. aprašant bažnyčios pastatus minima, kad dėl žmonių skurdumo ir tamsumo niekas nelanko mokyklos, bet jau XVIII a. 8 deš. nurodoma, kad mokykla veikia dideliame religinės brolijos name ir ja rūpinasi klebonas Andrius Dudlauskas bei pats mokantis moksleivius lietuvių, lenkų ir lotynų kalbų. Tuo metu mokyklą lankė 11 mokinių. 1790 m. buvo pastatyta nauja parapinė mokykla. 1860 m. parapinėje mokykloje mokėsi 66 mokiniai.
1784 m. Kupiškio dekanato apraše teigiama, kad Kriaunų bažnyčia yra lygiai pusantros mažosios mylios (apie 8,3 km) tiesiai į pietus nuo Obelių bažnyčios. Kriaunų bažnyčioje buvo pakrikštytas poetas kunigas Antanas Strazdas, gimęs Kriaunų parapijos Astravo kaime (Ostrow, dabar Margėnai)
Naujos mūrinės bažnyčios statybos parsidėjo 1818 m. Bažnyčios fundatoriai – Kriaunų ir Bagdoniškio dvarų savininkas Mykolas Juozapas Römeris, Dusetų grafas Kristupas Plateris, statybomis rūpinosi klebonai Ignotas Tarvydas ir Juozapas Šileika. Statybos užsitęsė iki 1829 m. Bažnyčia yra liaudiško klasicizmo formų, stačiakampio plano, su apside ir 2 bokšteliais. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Yra 3 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame stovi mūrinė varpinė, bažnyčios architektas nežinomas. 1859 metais liepos 1 dieną vyskupas Motiejus Valančius pašventino bažnyčią Dievo Apvaizdos titulu. 1911 m. bažnyčioje buvo sumontuoti 6 registrų vargonai.
Prieš keletą metų varpus tyrinėjantis mokslininkas Gintautas Žalėnas, atvyko į kriaunas apžiūrėti Danielio Wernerio bei Jono Delamarso lietų varpų, kurie jo žiniomis buvo pakabinti Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčios varpinėje. Tačiau visų nuostabai varpinėje vietoj dviejų, mokslininkas rado tris varpus iš kurių vienas pasirodė buvo itin unikalus. Pasirodo tai yra XIII amžiuje lietas varpas. Tokių varpų analogai yra buvusios Kijevo kunigaikštystės teritorijoje. Kijevo nacionaliniame istorijos muziejuje yra saugomas varpas iš Kijevo Dievo motinos dešimtinės cerkvės. Varpas datuojamas XII – XIII a.

Tokiu atveju Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčios varpas yra ankstyviausios iki šiol žinomas varpas ne tik Lietuvoje, bet Baltarusijoje ir Baltijos šalyse. Žinoma visus domina, kaip gi šis varpas atsidūrė Kriaunose. Spėjama, kad varpas į Kriaunas atkeliavo po Pirmojo pasaulinio karo, kai iš Rusijos buvo parsigabenti išvežtieji. Tačiau nėra duomenų, kad iš Kriaunų Pirmojo pasaulinio karo metu būtų buvę išvežti varpai. Išsiaiškinti šią mįslę padėtų išsamūs istoriniai tyrimai. Šiuo metu varpas laikinai saugomas Lietuvos Laisvės kovų muziejuje Obeliuose. Kriaunų kaimo bendruomenė su nekantrumu laukia, kada unikalus instrumentas, šaukęs parapijiečius į pamaldas sugrįš į Dievo apvaizdos bažnyčios varpinę.
Be unikalaus varpo, Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčioje yra saugomas Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginės tekstilės rinkinys. Keletas šio rinkinio eksponatų yra įtraukti į Lietuvos Respublikos Kultūros paveldo kilnojamų vertybių registrą.
Patys ankstyviausi eksponatai šiame rinkinyje yra 1738 m. Šv. Mišių Taurės veliumas ir 1750 m. bursa (dėklas sulankstytam korporalui) bei du XVIII a. vidurio arnotai. Šie unikalūs liturginės tekstilės pavyzdžiai išlikę iš senosios Kriaunų bažnyčios.

Arnotams naudoti to meto prabangiausi audiniai - damastas, brokatas, atlasas, aukso ir sidabro siūlai. Manoma, kad šie audiniai buvo austi Prancūzijos manufaktūrose.
Liturginiai drabužiai ir tekstilė jau yra minimi 1684 m. bažnyčios turto surašyme. Dokumente yra minimi trys arnotai su rekvizitais, keturi veliumai, trys albos, humerolas, keturios kamžos, tekstiliniai antepediumai, devyni veliumai humerolai ir kt. Taip pat pati Kriaunų dvaro savininkė – Elžbieta Sulistrovskaitė bažnyčiai dovanojo keturis arnotus su rekvizitais, taip pat tris korporalus, devynis purifikatorius ir tris humerolus. 1717 m. Kriaunų bažnyčios, klebonijos ir Mieškovščyznos palivarko inventoriuje išsamiai aprašyta gausi liturginių apdarų bei kitokios paskirties tekstilinių kūrinių kolekcija. Vien arnotų su rekvizitais čia išvardyta vienuolika. 1875 m. inventorius fiksuoja didesnį liturginių apdarų skaičių. Čia jau minima vienuolika baltos spalvos, šeši raudoni, septyni violetiniai, trys juodi arnotai, taip pat dvi baltos, dvi raudonos, dvi juodos ir viena violetinė kapos. Kalbant apie Kriaunų bažnyčioje išlikusius senuosius liturginius drabužius, atskirai paminėti verta prašmatnų liturginių rūbų komplektą (dvi dalmatikos, arnotas, veliumas ir bursa), pasiūtą iš dvejopų šilkinių audinių, puoštą kolonų apačiose sidabruotais siūlais išsiuvinėtuose herbiniuose kartušuose įkomponuotais aukotojo inicialais, Platerių šeimos herbu „Plater“ ir 1750 m. data. Komplekto užsakovas ir aukotojas –grafas Jonas Liudvikas Plateris, kuriam priklausė Dusetų dvaras. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1837 m. šis komplektas Vilniaus sufragano vyskupo Andriaus Benedikto Klongevičiaus paliepimu perduotas į Kriaunas iš uždarytos Antalieptės bažnyčios. Iki mūsų dienų išliko tik nedidelė kadaise buvusio gausaus Kriaunų bažnyčios liturginės tekstilės rinkinio dalis.

Bobriškis

Dar vienas unikalus objektas Kriaunų seniūnijoje yra Sentikių Bobriškio maldos namai. 1775 m. Kriaunų parapijos aprašyme yra minima, kad parapijoje gyvena 600 stačiatikių ir turėjo jie dvi cerkves. 1784 m. aprašyme pažymėta, kad Kriaunų parapijos Bobriškio, Jonavos, Stryviškio ir Vivieliškio kaimuose gyvena maskoliai (mieszkaja moskele).

1654 metais patriarchas Nikonas, kartu su caru Aleksiejumi Michailovičiumi imasi vykdyti bažnytinę reformą, kurios tikslas buvo suvienodinti stačiatikių liturgiją su Bizantijos graikų apeigomis. Kilo pasipriešinimas šiai reformai, ir jai nepaklusę sentikiai buvo pavadinti „raskolnikais“ ir imtasi žiaurių jų persekiojimų. Taip dar XVII a. pabaigoje sentikiai atsiduria LDK teritorijoje. Pirmąja sentikių bendruomene Lietuvoje yra laikoma Girelės bendruomenės. Vienas pagrindinių sentikių istorinių šaltinių – Degučių metraštis teigia, kad 1710 m. Girelėje prie Kriaunų buvo statoma sentikių maldykla ir 1819 m. perkelta į Bobriškį. Kad pirmoji maldykla buvo Kriaunų krašte patvirtina šaltinyje minimi vietovardžiai: Puščia (Girelė), Bobriškis, Stirniškis. Yra duomenų, kad bendruomenė Girelėje įsikūrė dar 1705 m.
Girelės maldos namai buvo pastatyti Afanaisjaus Terentjevičiaus palaiminimu, o jų nastavnikais iki perkėlimo į Bobriškį buvo Stepanas Afanasjevičius, Ivanas Stepanovičius, Mitrofanas Aleksejevičius, Ivanas Kuzmičius ir Jegoras Gerasimovičius.

Maldos namai pastatyti Šiaurės Rusijos barokiniu medinių cerkvių architektūros stiliumi, tačiau paveikti ir lietuvių liaudies architektūros. Pastato tūris kompaktinis, su atviru priengiu per visa statinio aukšti stogas dvišlaitis, su dviem apskardintais, svogūno formos bokšteliais, vainikuojamais metaliniais kryžiais. Vidaus planas dviejų skirtingu dydžiu patalpų su stačiakampiu prieangiu, sienos horizontaliai išdėstytų rastų, išorėje apkaltos horizontaliomis dailylentėmis. Pagrindinis vakarų pusės fasadas simetriškas, su ištrauktu stačiakampiu atviru prieangiu per visą statinio aukšti, šoniniai (Šiaurės ir Pietų) - su netolygiai išdėstytais langais, galinis (Rytų) fasadas – aklinas, simetriškas.
Bobriškio sentikių maldos namai yra valstybės saugoma kultūros paveldo vertybė. Maldos namai restauruoti 2018 m. ir tarnauja visos Lietuvos sentikių bendruomenei.

Istorikas Giedrius Kujelis