Labiausiai nutolęs nuo Rokiškio, kairiajame Neretėlės upės krante, prie pat Latvijos sienos yra įsikūręs Suvainiškio miestelis.

Pirmą kartą Suvainiškis istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1612 m. lapkričio 7 d. LDK Vyriausiojo Tribunolo knygoje Vilkmergės žemės teismo sprendime. Pirmoji žinoma Suvainiškio bažnyčia buvo pastatyta XVII a. antroje pusėje. 1682 m. birželio 12 d. surašytame Ratkūnų dvaro savininko LDK rūsininko Kazimiero Šumlianskio testamente pažymėta: „savo lėšomis Aukščiausiojo Dievo garbei, tame dvare Kuršo pasienyje, pastačiau bažnytėlę“. Taip pat bažnyčia ir Suvainiškio kaimas yra minimi 1691 m. sudarytame Ratkūnų dvaro inventoriuje.  Ratkūnų bažnyčia buvo Panemunio filija ir ją aptarnavo Panemunio atgailos kanauninkų vienuolyno kapelionas. 1732 m. Suvainiškis gavo turgaus privilegiją. Suvainiškio parapija minima nuo 1773 m. Tuo metu parapija priklausė Kupiškio dekanatui.

Matyt, per ilgą laiką bažnytėlė suseno ir jau 1783 m. yra minimos naujos medinės bažnyčios statybos, kurias fundavo Ratkūnų dvaro savininkas Antanas Komorovskis su Žmona Antanina Morikonyte. Prie naujai pastatytos bažnyčios, Komorovskiai Suvainiškyje, įkurdino reguliarius atgailos kanauninkus (1832 m. po sukilimo, Carinės Rusijos administracija vienuolyną uždarė). 1796 metais naująją bažnyčią vizitavo Kupiškio dekanas, Svėdasų klebonas Mykolas Smolskis. Vizitacijos akte minima, kad prie bažnyčios pastatyta nauja klebonija, špitolėje gyvena trys vyrai ir trys moterys. Vėlesniuose bažnyčios inventoriuose yra minima, kad Suvainiškio bažnyčia nebuvo konsekruota, o tik atgailos reguliariųjų kanauninkų infulato (katalikų dvasininkas, turintis teisę (be vyskupo) per bažnytines iškilmes, pamaldas nešioti vyskupo insignijas) Kazimiero Vidmanto pašventinta šv. Apaštalo Jokūbo vardu.

Bažnyčia buvo pastatyta iš tašytų rąstų, fasadas su dviem bokštais, trečias mažas bokštelis virš presbiterijos. Bažnyčios ilgis – apie 22 metrus, plotis – apie 13 metrų. Bažnyčioje buvo 24 langai, 4 duris. Viduje ant keturių mūro kolonų stovėjo chorai, pasieniais iš abiejų pusių ėjo galerija, laikoma keturių  medinių kolonų, turėjusi dažytus turėklus. Bažnyčioje buvo trys altoriai kuriuos puošė Viešpaties Jėzaus atverta širdimi, šv. Jono Apaštalo,  Švč. Mergelės Marijos, šv. Magdalenos, šv. Juozapo, šv. Teklės, šv. Jono Nepomuko ir šv. Antano paveikslai. Didžiajame altoriuje minimas Nukryžiuotasis. Bažnyčios fasade - globėjo šv. Apaštalo Jokūbo statula. Taip pat bažnyčioje yra minimi vargonai. Po bažnyčia buvo įrengti du mūriniai rūsiai, kuriuose buvo palaidoti bažnyčios fundatoriai. Prie bažnyčios ant keturių medinių stulpų stovėjo varpinė su trimis varpais.

Po 1831 m. sukilimo Suvainiškio vienuolynas ir tuo pačiu bažnyčia buvo uždaryti caro valdžios. Caro valdžia buvo numačiusi Suvainiškio bažnyčią atiduoti unitams. Neaišku, kiek laiko bažnyčia buvo realiai uždaryta, nes nebuvo realizuoti planai išdalinti Suvainiškio parapiją tarp Panemunio ir Čedasų parapijų. Žinoma, kad jau 1840 m. Suvainiškio bažnyčioje buvo laikomos mišios. Tačiau netrukus vėl bažnyčiai kilo grėsmė, nes 1852 m. buvo paskelbtos panaikintos bažnyčios varžytinės. Bažnyčia buvo įkainuota 70 sidabrinių rublių. 1853 metų spalio 8 dieną Suvainiškio bažnyčia buvo parduota Ratkūnų dvaro savininkei Komarovskai. Taip Bažnyčia buvo išgelbėta nuo uždarymo ir sugriovimo ir veikė iki 1862 metų. 1862 m. buvo pradėtos naujos akmens mūro Suvainiškio bažnyčios statybos. Bažnyčios statybomis rūpinosi klebonas Antanas Mackevičius. Bažnyčia buvo statoma parapijiečių lėšomis.

Labiausiai intriguojanti, išsamesnių tyrimų reikalaujanti Suvainiškio apylinkių asmenybė – kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis Antanas Mackevičius (sukilimo vado, kunigo Antano Mackevičiaus bendravardis ir bendrapavardis). Jis 1863 m. pavasarį, kartu su Ratkūnų dvaro savininku Komorovskiu iš Sipelių, Miliūnų, ir Ratkūnų kaimų vyrų surinko sukilėlių būrį, kuriam pats ir vadovavo. Biržų girioje, ties Medeikių kaimu vykusiose kautynėse su carinės Rusijos kariuomene buvo sužeistas į šlaunį, slapstėsi Miliūnų kaime. Liepos mėn. buvo iškviestas į Novo Aleksandrovską (Zarasus) ir ten suimtas. Metus kalėjo Daugpilio kalėjime, po to kartu su Skuturna (gyv. netoli Panemunio Gumbinės vienkiemyje) ištremtas į Tobolsko sritį. Vieni istoriniai šaltiniai teigia, Antanas Mackevičius ten ir mirė, kiti, kad jis 1870 m. grįžo į Lietuvą, bet į Suvainiškio parapiją jau nebegrįžo.

1691 m. Ratkūnų dvaro inventoriuje minima, kad Suvainiškyje buvo karčiama prie kelio į Kuršą. XVIII a. pabaigoje Suvainiškyje gyveno 65 žydai. XIX a. antrojoje pusėje, išplėtojus geležinkelio tinklą ir išaugus prekybai per Kuršo uostus, Suvainiškis ėmė sparčiai augti, nes per jį ėjo pagrindiniai prekybos keliai. 1859 Suvainiškyje tebuvo 14 dūmų (apie 100  gyventojų), o jau 1903 m. minimi 767 gyventojai. Carinės Rusijos laikais Suvainiškis priklausė Novo Aleksandrovsko (Zarasų) apskričiai, Panemunio valsčiui. Per I pasaulinį karą 1916 m. nutiestas Suvainiškio–Skapiškio siaurasis geležinkelis. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Suvainiškyje buvo mokykla, muitinė, pasienio policijos įstaiga, paštas, girininkija, šaulių būrys, ugniagesių komanda, kooperatyvas, pieninė, sveikatos punktas, kelios krautuvės, verpykla, aktyviai veikė visuomeninės organizacijos – jaunalietuviai, pavasarininkai, skautai. Suvainiškyje gyvavo didžiulė žydų bendruomenė. 1921 m. miestelyje gyveno apie 250 žydų.

Šiandien Suvainiškio Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia yra viena iš svarbiausių Rokiškio rajone, nes ji yra įtraukta į Europos Šv. Jokūbo piligriminį kelią. Pagal Europos Tarybos 1987 m. spalio 23 d. Santjago de Kompostelos deklaraciją Šv. Jokūbo kelias paskelbtas pirmuoju Europos kultūros kelių maršrutu. Jokūbo kelias arba Camino de Santiago - tai kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostela (isp. Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, kur Kompostelos Santjago katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Šv. Jokūbo kelias yra įtrauktas į UNESCO kultūrinio žmonijos paveldo sąrašą.

1189 m. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostela paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės. Viduramžiais visi keliai vedė į Santjago de Kompostela. Pagal popiežiaus ediktą piligrimams, kurie atvyksta į Santjagą šventaisiais metais (kada šv. Jokūbo diena, liepos 25-oji, yra sekmadienis) visiškai užskaitoma skaistykla, atvykus kitais metais užskaitoma pusė skaistyklos. Kaip piligrimystės centras Santjagas buvo svarbiausias iš trijų šventų miestų.

Piligrimystės pikas buvo XII – XIII a., kada, kaip teigiama, Jokūbo kapą kasmet aplankydavo apie puse milijono piligrimų. Daugelis viduramžių žymių asmenų keliavo į Santjago de Compostela. Kai kam Camino būdavo skiriama kaip bausmė už nuodėmes ar nusikaltimus, kiti keliaudavo Jokūbo prašyti sveikatos ir malonių sau ir kitiems, gelbėti nuo maro nuo sausros ir pan.

Per XVI a. suirutę Šv. Jokūbo palaikai buvo prarasti ir atrasti iš naujo tik XIX a. antrojoje pusėje. Camino atgimimas prasideda antroje XX a. pusėje vietinių entuziastų dėka, remiant katalikų bažnyčiai, Ispanijos valstybei bei vietos valdžiai, Camino de Santiago buvo atrastas iš naujo. Taryba 1987 m. išleido vadinamą Santjago deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti piligrimų maršrutą, kuris yra Europos bendro paveldo dalis. 1993 m. UNESCO įtraukė Camino į pasaulio paveldo sąrašą. Prie Camino išpopuliarėjimo prisidėjo ir Popiežiaus vizitas į Santjagą 1992 m.

Į šį piligriminį kelią buvo įtraukta ir Lietuva. 2016 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas  Šv. Jokūbo kelio per Lietuvą objektų sąrašas į kurį yra įtraukta ir Suvainiškio Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia. Iš viso šiame sąraše yra 34 objektai. Šiuo nutarimu numatyti ir būtiniausi su šio piligriminio kelio kūrimu susiję darbai: atlikti Šv. Jokūbo kelio per Lietuvą objektų ženklinimo darbus; vykdyti Šv. Jokūbo kelio per Lietuvą populiarinimą panaudojant įvairias rinkodaros priemones ir kt. Yra sukurti keturi vidiniai Šv. Jokūbo keliai Lietuvoje. Taip pat sukurtas Šv. Jokūbo kelio žiedas, jungiantis visas 11 Šv. Jokūbo bažnyčių Lietuvoje (Vilniuje, Švėkšnoje/Šilutės r., Onuškyje/Trakų r., Žiežmariuose/Kaišiadorių r., Jonavoje, Suvainiškyje/Rokiškio r., Punioje/Alytaus r., Kurtuvėnuose/Šiaulių r., Alantoje /Molėtų r., Joniškyje/Molėtų r., Rudiškiuose/Joniškio r.). Deja, ko kas, mūsų rajone jokių reikšmingų darbų nėra atlikta, nėra sukurtas ir pažymėtas vidinio žiedo maršrutas, nėra  paruošti piligrimų priėmimo, apgyvendinimo punktai. 

Istorikas Giedrius Kujelis