13
Rugpjūčio 2020
Į pradžią   LT EN
Salos
Maršruto aptarnavimo Nr.: +370 676 51911

Juozas Tunaitis

 
Vyskupas Juozas Tunaitis, gimė 1928 m. spalio 25 d. Davainiškio kaime, Kamajų valsčiuje, Rokiškio apskrityje, Juozo ir Marijos Tunaičių šeimoje. 1935 – 1942 m. Juozas Tunaitis mokėsi Salų pradžios mokykloje, 1942 m. pradėjo mokslus Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje, kurią baigė 1949 m. aukso medaliu. Buvo gabus matematikas. 1949 - 1950 m. studijavo Vilniaus universitete matematiką ir astronomiją, tačiau šias studijas metė ir 1950 - 1954 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 
1954 m. rugsėjo 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino Juozą Tunaitį kunigu. Jis buvo paskirtas į Palūšę ir iki 1960 m. buvo šios parapijos administratorius. 1960 - 1961 m. - Dūkšto parapijos klebonas, 1961 - 1968 m. - Dubičių parapijos administratorius. Nuo 1968 m. J. Tunaitis dirbo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje vikaru adjutorium, nuo 1978 m. klebonu. Nuo 1980 06 25 ėjo Vilniaus arkivyskupijos kurijos notaro, tribunolo teisėjo, o vėliau oficiolo pareigas. 1980 02 01 paskirtas Šventojo Tėvo rūmų kapelionu (monsinjoru). 1989 06 14 tapo Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleriu. Popiežius Jonas Paulius II 1991 m. gegužės 8 d. nominavo tituliniu Sasuros vyskupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo augziliaru. Vyskupu konsekruotas 1991 m. gegužės 19 d. 1992 03 04 Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis paskyrė vysk. Juozą Tunaitį Vilniaus arkivyskupo generalvikaru. Šias pareigas ėjo iki 2010 03 04. Nuo 2010 m. kovo 4 dienos buvo vyskupas emeritas, bet ir toliau ėjo tribunolo oficiolo pareigas. 2007 m. Juozas Tunaitis apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Daugeliui pažinojusių vyskupą Juozą Tunaitį, jis išliko tikruoju dvasininku, savo gyvenimą paaukojusiu visiems tikintiesiems, kuriuos jam teko pažinti savo gyvenimo kely. J. Tunaitis buvo laikomas varguolių tėvu, padėjusiu begalei žmonių.
Juozo Tunaičio vaikystė buvo lydima netekčių ir išbandymų. Kai jam buvo šešeri metai šį pasaulį paliko jo mama, jam su jaunesniu broliu teko prižiūrėti pusantrų metukų sesutę. J. Tunaičio tėvas vedė antrą kartą. Šeimoje gimė dar du vaikai. Tačiau Juozas su broliu Petru ir seserimi Anėle buvo mylimi antrosios mamos. Tačiau likimas iš šeimos išplėšė ir antrąją mamą bei broliuką Bronių. Tėvas vedė trečia kartą – buvusios žmonos Veronikos Tūskaitės seserį Konstanciją. Šeimoje gimė dar vienas sūnus – Albinas.
J. Tunaitis niekada nekaltino Aukščiausiojo dėl savo brangiausių žmonių netekties. Šios netektys grūdino Juozą ir neleido išlepti. Nelepino jo ir tėvas, nuo ankstyvos vaikystės vyriausiąjį sūnų vesdavosi kartu su savimi dirbti ir tai išugdė Juozo meilę darbui ir dirbančiajam. Savo prisiminimuose J. Tunaitis rašė: „Šeimoje po tėčio ir mamos buvau vyriausias, todėl pirmas tėčio padėjėjas. Visur pirmas – ir akmenims dirvose rinkti, ir grumstus daužyti, ir karves ganyti, ir aveles išvesti bei parvesti, ir vežimus minti, ir akėti bei drapakuoti, pagaliau arti bei pjauti“.
Kaip pasakojo J. Tunaičio sesuo Anėlė, Juozas dar vaikystėje buvo labai pamaldus, jam meilę Dievui įskiepijo to tikroji motina, o po jos netekties būtent Juozas jaunesnius brolius ir seserį mokė poterių, ragino dažniau lankyti Dievo namus. Pats dažnai ten lankydavosi, patarnaudavo pamaldoms. Visada stengdavosi lankyti rytines pamaldas, o po jų bėgdavo į mokyklą. O mokykloje jam sekėsi puikiai, ypač tikslieji mokslai. Mokyklą J. Tunaitis vadino savo antraisiais namais, vėliau jais tapo Rokiškio gimnazija.
Paskutinėje Rokiškio gimnazijos klasėje, būsimas vyskupas mokytojams užsiminė, kad po jos norėtų tapti kunigu. Tačiau mokytojai įkalbėjo stoti į Vilniaus universitetą studijuoti Fizikos-matematikos fakultete matematiką ir astronomiją. Tuo metu, Lietuvoje įsigalėjus sovietiniam režimui, apisprendimas būti kunigu buvo labai rimtas ir drąsus sprendimas. Tačiau gimnazijos pedagogams atrodė, kad toks geriausio mokinio sprendimas gali atnešti nešlovę gimnazijai ir jos vadovybei, todėl jie ir stengėsi įkalbėti Juozą Tunaitį pakeisti savo pasirinkimą. Palaukti bent vienerius metus ir nestori į seminariją jam patarė gimnazijos direktorius Janulionis.


Būti kunigu buvo sena Juozo vaikystės svajonė. Savo atsiminimuose jis rašė: „Kai pirmą kartą – kiek prisimenu – mane mama nusivedė į bažnyčią, buvau taip sužavėtas bažnyčios didybės, pamaldų iškilmingumo, kunigo rūbų puošnumo, vargonų gaudimo, choro giedojimo, kad grįžęs namo visiems pareiškiau: Aš būsiu kunigas!“. Šią svajonę jis išpildė metęs mokslus Vilniaus universitete ir įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Į kunigus J. Tunaitis buvo įšventintas 1954 m. vyskupo Kazimiero Paltaroko sausakimšoje Salų Šv. kryžiaus bažnyčioje. Ant savo kunigystės įšventinimo paveikslėlio J. Tunaitis užrašė: „Dieviškoji Jėzaus Širdie, leiski būti kunigu pagal Tavo amžinuosius troškimus. Nekalčiausioji Mergele, tepražįsta mūsų kunigystė Tavo nekaltumo spinduliuose šventumo grožiu Aukščiausiojo garbei ir žemės vaikų laimei“. Būtent žemės vaikų laimei ir paskyrė savo gyvenimą J. Tunaitis.
Pirmojoje savo parapijoje – Palūšėje J. Tunaitis be savo tiesioginių pareigų, daug dėmesio skyrė bažnyčios priežiūrai ir puošybai. Vėliau perkeltas į Dūkštą, bet po 9 mėn. vėl buvo perkeltas į Dubičių parapiją. J. Tunaičiui minėtose parapijose pavykdavo sustiprinti tikinčiųjų pamaldumą ir bažnyčios lankymą. Parapijiečiai greitai pamildavo jauną, tyros sąžinės ir geros širdies kunigą, kuris neskirstydavo jų pagal turtą, išsilavinimą ar tautybę. Jam visi buvo lygus ir vienodai svarbūs. Vienodai tarnaudavo ir tiems, kas neturėdavo kuo jam atsilyginti. J. Tunaičiui rūpėjo tik viena – kaip kuo daugiau išgelbėti sielų , kaip suspėti žmonėms suteikti reikalingą paramą, kaip juos aptarnauti. Pasiaukojimas dėl kitų davė puikių vaisių, greitai augo kunigo autoritetas, tačiau tai nepatiko sovietinei valdžiai, gal būt dėl to J. Tunaitis taip dažnai buvo priverstas keisti tolimas parapijas. Tik 1968 m. Jis perkeliamas į Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią ir po 10 metų tampa šios bažnyčios klebonu. J. Tunaitis jau įgavęs bažnyčių tvarkymo patirties kitose parapijose imasi darbo ir čia. Pasikviečia savo mokslų draugą kraštietį architektą Joną Zibolį ir imasi bažnyčios restauravimo darbų. Bažnyčia buvo restauruota tikinčiųjų surinktomis lėšomis. Buvo restauruotas altorius, suolai, atidengtos autentiškos lubų ir kolonų detalės ir dekoro elementai.
Vilniuje J. Tunaičiui be pagrindinio darbo dar teko Kurijos kanclerio, Dvasinio teismo teisėjo ir pirmininko pavaduotojo, Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje prezidento pareigos, reikalaujančios ne tik pasišventimo ir žinių, bet ir gilios analizės.


Juozo vidinis pasaulis tarsi sukaupė visų žmogiškųjų vertybių lobius: dorumą ir kuklumą, sąžiningumą, darbštumą ir stropumą, pareigingumą, draugiškumą. Jis šventai vykdė J. Tumo Vaižganto priesaką: „Ieškokime gyvenime deimančiukų“.
Ištikimybė savo dvasiniam pašaukimui, Šv. Tėvui, Tėvynei ir bičiuliams jo asmenyje nuostabiai derėjo su begaliniu kuklumu, paprastumu ir darbštumu. Vargiai kas suskaičiuos, kiek pamokslų ir laiškų vyskupas Tunaitis yra parašęs, kas kartą skirdamas tam ir daugybę laiko, ir dėmesio. Kiekvienas darbelis jam buvo svarbus, kiekvienas prašymas susitikti, aplankyti, net ir susilpnėjus sveikatai, nelikdavo be atliepo. Visą ilgą dvasininko gyvenimą, net ir tapęs vyskupu, jis buvo ypač rūpestingas nuodėmklausys. Kas sekmadienį, nė pusryčių nevalgęs, sėsdavo į klausyklą ir likdavo joje iki vidurdienio ar net popietės, kol tikinčiųjų eilė pagaliau ištirpdavo. Ne vienas yra liudijęs, kad būtent vyskupo J. Tunaičio dėka suvokė tikrąją išpažinties ir asmeninio dvasinio vadovavimo prasmę. Jis be galo brangino ir puoselėjo ryšius, kurie skirtingais gyvenimo laikotarpiais jį siejo su gimtąja parapija, klasės draugais, bendrakursiais kunigų seminarijoje. Jie buvo svarbiausi svečiai visose iškilmingose pamaldose ar paminėjimuose, susijusiuose su vyskupo Tunaičio pareigomis ar sukaktuvėmis.


Svarbiausia – būti kunigu ir padėti žmonėms, sakydavo J. Tunaitis. Kiek prie tokio tarnavimo priartėjau, tik Dievas ir žmonės gali spręsti. Buvau apsisprendęs: jei kas nors kur nors kviečia, tai niekada neatsakyti. Savo pažado vyskupas laikėsi per visą savo tarnystę.
Kartą paklaustas apie vyskupystę J. Tunaitis atsakė: „Vyskupu būti nesvajojau ir šių pareigų net bijojau. Labai pergyvenau, kai 1991 m. balandžio mėn. pabaigoje gavau žinią apie paskyrimą vyskupu – arkivyskupo Julijono Steponavičiaus pagalbininku. Vis dėl to tiesos dėlei reikia paminėti, kad 1938 m. vyskupui Paltarokui lankant Salų parapiją, kai ir aš iš jo rankų priėmiau Sutvirtinimo sakramentą, po parėjęs namo ir giminių užklaustas: Kuo būsi? Atsakiau: Busiu vyskupas!“.
Vyskupas Juozas Tunaitis mirė 2012 m. birželio 1 d. Vilniuje. Palaidotas prie Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios.

 

Salų bažnyčia 

 

Kada konkrečiai buvo įkurtas Salų dvaras, istorinių domenų nėra. Teigiama, kad XV a. II pusėje Salų dvaras priklausė Kęsgailoms. Šios giminės pradininku laikomas vienas iš Kęstučiui artimų bajorų - Buška, 1366 m. su 400 lietuvių pastojusiu kelią Ragainės komtūro kryžiuočiams, žygiavusiems į Maišiagalą. Buška žuvo Vorskos mūšyje.
XVI a. II pusėje Salos jau priklauso Radvilų giminei. Tačiau 1554 m. Elžbieta Radvilaitė ištekėjo už Jeronimo Sieniavskio. Savo vyrui ji užrašė iš savo močiutės paveldėtus (Elžbietos Bogdanienės Radvilienės) Musninkus ir Salas už 4 tūkst. grašių.
1561 m. kovo 5 d. (Šią dieną reikia laikyti Salų miestelio pradžia) Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Jeronimui Sieniavskiui suteikia privilegiją dėl miesto įkūrimo. Taip pat Salų savininkui suteikta teisė nustatyti turgaus dienas ir įsteigti karčiamas su pajamomis Salų dvarui.


Tačiau Salų valda neilgai išliko Sieniavskių rankose. Po Elžbietos Radvilaitės-Sieniavskienės mirties, dvaras vėl grįžta į Radvilų rankas. Šiek tiek sumaišties įneša tai, kad 1567 m. karių išstatytų iš savo valdų surašyme, minimas Mikalojus Kristupas Radvila, vėliau kaip Salų savininkas minimas Vilniaus vyskupas ir kardinolas Jurgis Radvila (jie abu yra Nesvyžiaus-Olykos Radvilų linijos). Jurgis Radvila užstatė (už 30 tūkst. auksinų), o vėliau ir pardavė Salų dvarą Motiejui Konopackiui tačiau jau XVII pirmoje pusėje iš Konopackių Salų dvarą atperka Kristupas Radvila (Biržų-Dubingių Radvilų linija).
Valdant Radviloms Salų dvare buvo mediniai dvaro rūmai su mūriniais pamatais ir dvejais rūsiais. Nėra žinoma, ar Radvilos rezidavo Salose. Teigiama, kad jie čia atvykdavo medžioti.


Unikali gamtinė Salų dvaro aplinka būtų puikiai tikusi čia įkurti pilį tačiau pačios vietos buvimas toli nuo pasienio ruožo ir pagrindinių kelių lėmė tai, kad pilis čia taip ir nebuvo įkurta. Tačiau XVI a. dvarai dažniausiai atlikdavo ne tik reprezentacinę bet ir gynybinę funkciją. Dvaro sodybos dažniausiai buvo įkuriamos ant kalvų, apsuptos vandens telkinio ir gynybinių pylimų, kurių fragmentų galime pamatyti šiandieną Salose.
Taip pat dar nuo Radvilų laikų yra minimas Salų dvaro parkas, kuriame, kaip pasakojama, buvo įkurtas žvėrynas, kuriame laisvai vaikščiojo meškos ir atliko tarytum sarginių šunų funkciją. Dvaro parkas užėmė apie 14 ha. Dabar tik 7.


1661 m. Boguslavas Radvila perduoda Salų valdą Ferdinandui Morikoniui (Morikoniai itališkos (iš Toskanos regiono miesto Lukos) kilmės LDK didikai).
Morikoniai Lietuvoje ir Lenkijoje pasižymėjo kaip puikūs verslininkai, užsiėmė prabangių audinių, kurie tuo metu buvo itin paklausi prekė tarp ATR didikų, gabenimu ir prekyba. Apie XVII a. vidurį Morikoniai perkėlė savo verslą į Lietuvą ir bėgant laikui sulietuvėjo.
1781 m. Ignotas Morikonis prie dvaro pastatė koplyčią (kitur minima kaip bažnyčia), kuri buvo Kamajų parapijos filija, 1784 m. fundavo Šv. Pranciškaus Serafiškio bažnyčią Aleksandravėlėje.
Salų dvare Ignoto Morikonio iniciatyva buvo įrengta mokykla valstiečių vaikams, yra minima net įkurta muzikos mokykla, taip pat dvare buvo įkurta ligoninė ir vaistinė, buvo panaikinti visi valstiečių įsiskolinimai, draudžiamas valstiečių derlius, gyvuliai ir trobėsiai. To meto ATR tokia veikla buvo retenybė. Galime teigti, kad Salose buvo įkurta tam tikra Salų Respublika, panašiai, kaip Paulavos Respublika (Dab. Šalčininkų r.) įkurta Povilo Ksavero Bžostovskio.
1855 m. Salų dvarą nusiperka Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas. Valdant Tyzenhauzams Salos tapo kultūros centru – čia vyko įvairios aukštuomenės puotos, kurios savo prabanga garsėjo visoje Kauno gubernijoje, parke buvo įrengtas vasaros teatras, kur vaidinimus atlikdavo net iš Varšuvos atvykę aktorių trupės.


1880 m. mirus grafui Tyzenhauzui, brolio turtus paveldi Marija Tyzenhauzaitė-Przezdzieckienė. Sakoma, kad tuo metu nutrūko aktyvus Salų dvaro kultūrinis gyvenimas, nes Marija daugiausia laiko praleisdavo Varšuvoje. Tačiau Salų ji visai neapleido. Dar būnat gyvam grafui Reinoldui į jį kreipėsi vyskupas Motiejus Valančius, teikdamas, kad Salų koplyčia yra sena ir reikalauja remonto arba visai reikia pastatyti naują bažnyčią, taip pat prašo užtikrinti grafo klebono ir parapijos išlaikymą. Į ką grafas atsakė, kad klebonas ir parapija yra pilnai aprūpinti, o koplyčia tikrai yra sena ir reikalauja remonto. Nežinome, kokią naują bažnyčią vietoj senos koplyčios išsivaizdavo Reinoldas Tyzenhauzas, tačiau dabar šalia dvaro stovinti medinė neogotikinė Šv. Kryžiaus bažnyčia yra Marijos Tyzenhauzaitės-Przezdzieckienės ir jos pasamdyto architekto George Werner nuopelnas. Bažnyčia pastatyta 1888 m. ši data išdidžiai puošia bažnyčios fasadą.
Paskutinis Salų dvaro savininkas buvo Marijos Tyzenhauzaitės-Przezdzieckienės anūkas lenkijos diplomatas Reinoldas Przezdzieckis (Rokiškio savininko Jono brolis). Tačiau 1924 m, vykdant žemės reformą dvaras buvo nacionalizuotas ir ten įkelta žemės ūkio mokykla, kuri sovietmečiu buvo reformuota į žemės ūkio technikumą.

 

Istorikas Giedrius Kujelis