Rokiškio dvaras.

Archeologiniai duomenys byloja apie čia gyvenusias medžiotojų bendruomenes jau nuo 4 tūkst. pr. Kr. pabaigos. Pirmosios laikinos gyvenvietės buvo įsikūrusios pietinėje rajono dalyje prie buvusio Jaros ežer . Vykdant archeologinius tyrimus buvo rasta židinių, titnago dirbinių, akytos ir virvelinės keramikos puodų šukių. Šios gyvenvietės priklausė Narvos kultūrai .
Kada įsikūrė Rokiškio dvaras ir miestelis nėra žinoma. Yra versijų, kad Rokiškio miestelio atsiradimą ir plėtrą paskatino bažnyčios statyba, kurią neva pastatė kunigaikščiai Krošinskiai. Tačiau toks teiginys neturi jokio pagrindo ir negali būti laikytinas teisingu. Vien faktas, kad Rokiškio bažnyčia buvo funduota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio valdymo laikotarpiu, tai yra 1492–1506 m., leidžia suabejoti minėto teiginio pagrįstumu. Tada klausimas, kas buvo ankščiau, bažnyčia ar miestelis lieka atviru.

M. Liubavskis teigė, kad Rokiškio dvaras su valsčiumi egzistavo Kazimiero ir Aleksandro valdymo laikotarpiu ir priklausė Anykščių pavietui. Tokiu atveju Rokiškio galimos pradžios ribos prasideda nuo 1440 m. (Kazimiero Jogailaičio kaip Lietuvos Didžiojo kunigaikščio valdymo pradžia). Tačiau ši data yra sąlyginė ir kol kas neturi jokių dokumentinių įrodymų.
Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomame Konstantino Jablonskio archyve yra jo ranka padarytas 1485 m. dokumento nuorašas. Tai yra Ukmergės pavieto dokumentų registrų nuorašas, kuriame minima Vilniaus vaivados dukra Bogdana Daugirdaitė Dedigaudaitė iš tėvo (Jono Daugirdo Dedigaudaičio) paveldėjusi Siesarties, Plaštakos, Svirnų, Rokiškio ir Kraštų dvarus. Painiavos įneša tai, kad Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, Tom IX mini kelis vietovardžius Rakiszki. 1. - kaimas Trakų paviete priklausantis Kalvių dvarui, 2 – užusienis Trakų paviete, 3. – kaimas Vilniaus paviete, 4. – kaimas Kauno paviete, 5. – miestelis, dvaras ir kaimas Novoaleksandrovsko paviete. Tačiau visi šio dokumento nuoraše minimi vietovardžiai išskyrus Rokiškį yra Anykščių apylinkėse. Tad šie minimi dvarai galėjo priklausyti Pienionių ar Anykščių pavietui. Tad dokumente minimas Rokiškis galėjo būti būtent šio darbo objektas – Rokiškio miestas esantis dab. Panevėžio apskrityje. Tačiau originalaus dokumento kol kas rasti nepavyko.
Oficialiai Rokiškio pirmuoju dokumentiniu paminėjimu laikoma 1499 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio privilegija: „Privilegija ponui Jurgiui Astikaičiui dėl girios kirtimo prie vokiečių sienos prie Susiejos upės ir žemei apdirbti ir žmonėms gauti prie tos girios visiems laikams“, pasirašyta Varėnoje (Привилеи пану Григорю Остиковичу на обруб пущи при Немецкои границы на реце Сюсяи и на некоторие роспаши и люди при тои пущи, вечностю) (priedas Nr.1) . Privilegija suteikiama didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkai, Merkinės ir Anykščių vietininkui Jurgiui Stankaičiui Astikaičiui (Григоря Станковича Остиковича). Istoriografijoje įsigalėjo neteisingas Astikaičio įvardijimas – Grigas Astikaitis. Lotynišką vardo formą Gregory arba rusėnišką – Григор lietuviškai reiktų versti kaip Jurgis. Tad šiame darbe Astikaičio vardas yra naudojamas sulietuvinta forma – Jurgis.

Šioje privilegijoje minimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valda Rokiškio dvaras [...]от наших земль Ракишских [...] люди наши седять Оникъштенского повета Ракишъского дворца [...] [...] которыи ж служили къ дворцу нашому Ракишъскам [...] . Jurgiui Astikaičiui dovanojama giria kirtimui ir žemės su ten gyvenančiais žmonėmis į šiaurę nuo Rokiškio, su teise ten statyti pilį steigti turgų, prekybinius sandėlius, karčiamas, su visais tam priklausančiais mokesčiais. Taip pat suteikiama teisė apgyvendinti žmones, juos plėsti ir dauginti nurodytose privilegijoje ribose. Taip pat gali parduoti, išmainyti, bažnyčiai dovanoti ar savo naudai panaudoti. Šioje privilegijoje nėra minima, kad Rokiškio dvaras kokia nors teise perduodamas minėtam Jurgiui Astikaičiui, vadinasi jam suteikiama tik žemė prie Rokiškio dvaro naujam dvarui ir miestui steigti.
Dažniausiai valstybinių dvarų valdymas buvo suteikiamas pavieto valdytojui. Būtent taip buvo daroma su Pienionių dvaru, kuris buvo perduodamas valdyti pavietą administravusiam seniūnui. 1510 m. gegužės 5 d. Pienionių dvaras buvo perduotas valdyti jau minėtam Jurgiui Astikaičiui. Analogiškai jam galėjo būti perduotas valdyti ir Rokiškio dvaras. Be to, 1516 m. Žygimano Senojo konfirmacinėje privilegijoje Rokiškio bažnyčiai minima, kad tuometinis Rokiškio klebonas Jan de Lepko (Jonas Lepkietis – kilęs iš Lebkų (Łebki) Mazovijoje arba Lepkų/Lipkų (Łebki-Lipki) Drohičino paviete) parodė Aleksandro Jogailaičio rašytą raštą, kuriame jis įsakė didingam ponui Didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkai, Trakų vaivadai ir šiuo metu Rokiškio valdų laikytojui Jurgiui Astikaičiui (Magnifico Gregorio Ostczikowycz Marschalco curiae nostrae et palatino Trocensi, tunc temporis tenutario bonorum Rakischki praefatorum), kad jis klebonijai iš Rokiškio valdų paskirtų ir amžiams atiduotų penkis valstiečius su jų žemėmis, vienu palivarku bei tris karčiamas (priedas Nr.2). Jurgiui Astkaičiui minimas Rokiškio dvaras priklauso Anykščių pavietui ir ribojasi su Pienionių pavietu bei Livonija. Remiantis kitų autorių nuomone ir šaltinių duomenimis Rokiškio valsčius ribojosi su Suvieko, Obelių, Čedasų, Hanusiškio (dab. Onuškio), ir Pienionių valsčiais .
Taip pat privilegijoje yra minima Vaišvilto siena tarp LDK ir Livonijos, kuri ėjo Susiejos upe. Vaišvilto siena buvo nustatyta tarp Livonijos Ordino ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės XIV a. 7 dešimtmetyje. Vaišviltas buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo laikų Upytės vietininkas, kuris kartu Stripeikiu (Nalšios kunigaikščiu) dalyvavo sudarant Algirdo ir Kęstučio taiką su Livonijos ordinu . [...]которая ж лежит на Немецкои границы на реце Сюсяи, на Воишвилтовои границы, которую ж границу положил Воишвилтъ Сюсяю рекою промежи отчины нашое Великого Князства и земли Лифля[н]тское за предковъ наших [...] .
Tai, kad Rokiškio kraštas buvo pasienio teritorija, rodo Rokiškio rajone dažnai pasitaikantis vietovardis „Kraštai“, kuris parodo kažko tai ribą. Šiuo atveju tai taikytina LDK ir Livonijos pasieniui. Išnagrinėjus kraštų vietovardžio paplitimą ir nustačius chronologiją, galima sąlyginai nustatyti sienų ribas ir jų kaitą. Rokiškio klebonas Steponas Bernatovskis 1636 metais bažnyčios aprašymą pradėjo tokiais žodžiais: Inwentarz Kosciola y plebaniey Rokiskiey w Krosztach leżącey . Rokiškio rajone žinomi 5 vietovardžiai pavadinimu „Kraštai“ (Juodupės sen., Panemunėlio sen., Obelių sen., Rokiškio sen., Kamajų sen.). Arčiausiai Rokiškio buvęs Kraštų dvaras buvo dabartiniame Rokiškio geležinkelio stoties rajone. Taip pat Kraštų yra ir Biržų, Pasvalio, Zarasų bei Anykščių rajonuose, taip sakant buvusiose LDK ir Livonijos pasienio teritorijose.
Rokiškio geografinė padėtis šalia Livonijos pasienio ir per miestą ėjęs prekybos kelias lėmė, kad Rokiškis tapo vienu iš prekybos centrų su Ryga.

Toje pačioje privilegijoje yra minimas Kurklių pavieto bajoras Hanusas Galiminaitis, kuris be valdovo leidimo įkūrė dvarą. Dvarą, su ten Hanuso įkurdintais žmonėmis valdovas atidavė Jurgiui Astikaičiui. Čia yra minimas Hanusiškio (dab. Onuškio, Rokiškio r.) dvaras. Kitas įdomus dalykas, kad toje pačioje privilegijoje minimas ir Rokiškio pavietas: Такежъ тот Ганусъ за тою ж границою в Ракишъском повете роспахал пущу нашу и люди наши ж и свои посадил за Вижуною рекою, bet turbūt čia turėta omenyje Rokiškio valsčių arba taip vadinamąjį „mažąjį pavietą“. Rokiškio pavietas taip pat yra minimas ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo 1514 m. balandžio 12 d. rašte Smolensko iždininkui ir Rokiškio vietininkui Timotiejui Filipovičiui Krošinskiui. Kuriame nurodyta, kad dar valdovo brolis Aleksandras, Trakų vaivados tarnautojui Vodoradskiui su broliais buvo suteikęs 4 žmonių tarnybas ir 4 dykras (apleistus sklypus) Rokiškio paviete .
Dėl šaltinių trūkumo, sunku pasakyti kas XVI a. pradžioje valdė Rokiškį. Gali būti, kad tas pats, jau ne kartą minėtas Jurgis Astikaitis. Tačiau 1500 m. liepos 14 d. vykusio mūšio su maskoliais prie Vedrošos upės metu kartu su LDK kariuomenės vadu, didžiuoju etmonu Konstantinu Ostragiškių ir kitais kariuomenės elito atstovais, Jurgis Astikaitis pateko į priešo nelaisvę ir Rokiškio valda liko laisva. Apie 1503 m. Rokiškio dvaras, su visu Anykščių pavietu atiteko Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro Žmonai Elenai. Šios valdos buvo paskirtos kaip pajamų šaltinis karalienės dvarui išlaikyti. Eleną į Vilnių atlydėjo apie 80 asmenų. Tačiau po tuoktuvių didžioji jų dalis buvo išsiųsta atgal į Maskvą, Vilniuje buvo suformuotas atskiras, politine ir ekonomine prasme lietuviškas Elenos dvaras, nors jo tarnautojais turbūt buvo stačiatikiai iš rytinių LDK žemių. Karalienės dvaro maršalkos pareigas ėjo Albertas Jonavičius Kločka. Rokiškis Elenos valdomis buvo iki jos mirties 1513 m .
Po karalienės Elenos mirties 1513 m., Rokiškio valda perduodama valdyti kunigaikščiui Timotiejui Krošinskiui. Konkrečios perdavimo aplinkybės ir privilegijos data nėra žinomos, tačiau remiantis raštu išduotu 1514 m. balandžio 12 d. Trakų vaivados tarnautojui Volodarskiui, kuriame minimas Smolensko iždininkas Rokiškio vietininkas (наместник) kunigaikštis Timotiejus Filipovičius Krošinskis, darome išvadą, kad jau 1514 m. pradžioje Rokiškis buvo perduotas valdyti vietininko teise Krošinskiui.
Kunigaikščių Krošinskių pasirodymas Rokiškyje gali būti susijęs su ketvirtuoju LDK-Maskvos karu (1512 – 1522), kurios metu buvo apgultas ir galiausiai maskolių paimtas Smolenskas. Kaip jau minėjome ankščiau, jau nuo 1514 m. yra žinoma, kad Rokiškio dvarą valdo Timotiejus Krošinskis, tačiau pirmasis žinomas dokumentas įrodantis Kunigaikščių Krošinskių teises į Rokiškį, tai jau praeitame skyriuje minėtas 1518 m. liepos 30 dienos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto senojo raštas Vilniaus vaivadai ir kancleriui Mikalojui Mikalojaičiui Radvilai, kuriuo DK įpareigoja Mikalojų Radvilą nejudinti iš Rokiškio dvaro Timotiejaus Krošinskio, ir pažymi, kad Rokiškis jam suteiktas su tomis pačiomis teisėmis, kokiomis jį valdė DLK Aleksandro žmona Elena, tai yra su visomis pajamomis nuo dvaro .
Kitas dokumentas patvirtinantis kunigaikščio Timotiejaus Krošinkio teisę valdyti Rokiškio dvarą - 1519 m. sausio 2 d. Žygimanto Senojo privilegija Timotiejui Krošinskiui dėl Rokiškio, kuris kaip užstatas už didžiajam kunigaikščiui paskolintus 460 000 grašių atitenka kunigaikščiui Krošinskio nuosavybėn. Dokumento nuorašas yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje .
Dokumente valdovas patvirtina teisę Timotiejui Krošinskiui valdyti Rokiškio dvarą su karčemomis, visais žmonėmis, jų dirbamomis žemėmis, miškais, upėmis, ežerais, vėjų ir vandens malūnais ir pajamomis nuo jų, kol nebus atkovota jo tėvonija iš Maskvos.
Negalėdamas gražinti skolos Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1547 metų lapkričio 9 dienos privilegija atidavė Rokiškio dvarą, leno teise , Timotiejaus sūnums Ivanui ir Jonui Krošinskiams ir jų palikuoniams visiems laikams. Tokios žinios mus pasiekia iš XIX a. padaryto dokumentų nuorašo, saugomo Vilniaus Universiteto Retų spaudinių skyriuje . Kiti šaltiniai (vėlesni dokumentai) nemini Jono ir Ivano Krošinskių, tad galime daryti prielaidą, kad čia tas pat asmuo – Ivanas Timotievičius Krošinskis ir tiesiog nurašinėjant originalų dokumentą yra įvelta klaida. Tačiau J. Wolffo sudarytame kunigaikščių Krošinskių genealoginiame medyje yra įrašytas ir Jonas Krošinskis .
Tai gi, kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio dvare pasirodę 1514 m. kaip vietininkai perima dvarą savo nuosavybėn ir galutinai čia įsitvirtina 1547 m. gavę jį leno teise iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto.

Rokiškio bažnyčia. 1516 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas senasis teikė konfirmacinę privilegiją Rokiškio bažnyčiai ir klebonijai. Šios privilegijos nuorašai saugomi Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto mato bažnyčios (lenkų kalba XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (lotynų kalb, XVII a.) archyvuose.
Šiame dokumente minima, kad tuometinis Rokiškio klebonas Jan de Lepko (Jonas Lepkietis) parodė Aleksandro Jogailaičio rašytą raštą, kuriame jis įsakė Didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkai, Trakų vaivadai ir šiuo metu Rokiškio valdų laikytojui Jurgiui Astikaičiui, kad jis klebonijai iš Rokiškio valdų paskirtų ir amžiams atiduoti penkis valstiečius su jų žemėmis, vienu palivarku bei tris karčiamas (pajamas nuo jų) . Rokiškio klebonijai buvo paskirti penki kumečiai: Šeduika (Szeduykia), Rotka (Rotka), Borvėnas (Borvena), Ligničėnas (Ligniczana) ir Jacynas (Jacyna) ir trys karčiamos, kuriose gyveno Albertas ir Dapšaitis. Taip suteikia klebonijai žemės sklypus Rokiškyje su žmonėmis Noreika (Noreiki) ir Juszka (Juszki). Tai yra pirmieji žinomi rokiškėnų vardai. Toliau paskiriama dešimtinė nuo visų dirbamų žemių etc...
Dokumentas patvirtintas dalyvaujant Vilniaus vyskupui Albertui (Albertas II Radvila), Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, Vilniaus Kaštelionui ir etmonui Konstantinui Ostragiškiui (Ostroch), Gardino maršalkai Jonui Radvilavičiui, raštininkui Pauliui Naruševičiui bei kitiems tarnautojams, dignitoriams ir dvariškiams...
Šis šaltinis svarbus tuo, kad jame yra paminėta, kad Rokiškio privilegija Rokiškio bažnyčiai ir klebonijai buvo suteikta dar Aleksandro laikais. Taip pat šiame dokumente pirmą kartą minimas Rokiškio miestelis (oppido, miasteczko) ir jame gyvenusių asmenų vardai.
1563 m. buvo sudarytas Rokiškio bažnyčios ir klebonijos inventorius, kuriame pažymėta, kad dalį bažnytinių reikmenų Rokiškio klebonas Jonas Lipowskis (Jan Lipowski, ar gali būti, kad tai tas pats 1516 m. privilegijoje minimas Jan de Lepko? XIV - XVI a. Lietuvos katalikų dvasininkų sąraše apie tai neužsimenama, bet pažymėta, kad Rokiškio Jonas Lipovskis, Jokūbo sūnus minimas nuo 1560 m. dalyvavo surašant Rokiškio klebonijos inventorių ), bijodamas maskolių antpuolio išvežė į Vilnių . Inventoriuje minima siūvinėta pala (kvadratinė servetėlė, su kuria per mišias uždengiamas kielikas), kurią Rokiškio bažnyčiai dovanojo dar Ivano Krošinskio tėvas Timotiejus Krošinskis .
Inventorius rašytas lenkų ir lotynų kalbomis. Inventorius labai išsamus. Pirmojoje inventoriaus dalyje surašytas visas bažnyčios ir klebonijos turtas – nuo religinių reikmenų, knygų iki ūkio rakandų ir gyvulių. Minimas net didelis katilas alui virti, kubilai, statinės ir kt. Be viso to šiame inventoriuje randame ir rokiškėnų vardų: bitininkai – Mikelis Batsiuvys (u Mikelia Czobotharza), Vilutis (u Wiluczia), Martynas Zybaila (u Marcina Zybailia), karvių augintojas Paulius Šaduika (u Pawla Szaduykowego), dailidė Vaitkus (u Woythka). Taip pat minimi rokiškėnai mokėję mokesčius bažnyčiai pinigais ir natūra.

Kunigaikštis Ivanas Krošinskis Kalėdoms skyrė 6 kapas lietuviškų grašių, vaškui 3 kapas grašių, žvakėms 3 kapas grašių. Taip pat minimi kiti miestelėnai mokėję bažnyčiai: Jotkainis ir Jakielis nuo savo žemės 32 grašius, maltų avižų (statinės?) ir puse kviečių ir 2 gaidžius, Jonelis Šaduikis su Pauliumi ir Petru Kunčiais – 32 grašius, maltų avižų (statinės) ir puse kviečių ir 3 gaidžius, raktininkas Petras – 20 grašių, Martynas Zybaila kapą grašių ir kviečių (statinę) arba salyklo? (soliankę), bei buvo atleistas nuo darbo prievolės. Jo sūnūs Jokūbas ir Jurgis mokėjo 16 grašių ir puse (statinės) avižų, ketvirtadalį kviečių ir 2 gaidžius, Jonelis Zybaila su Pauliumi Vilučiu – 32 grašius, maltų avižų (statinę), puse maltų kviečių ir 2 gaidžius, Nareika su Joana Vilučyte? (Joanne Wiliuciano) – 16 grašių, puse maltų avižų ir ketvirtadalį maltų kviečių, Matas Zybaila su Mika Borwoyn – 32 grašius, maltų avižų (statinę), maltų kviečių ir 2 gaidžius, Stečys – 16 grašių, puse (statinės) maltų avižų, ketvirtadalį maltų kviečių ir vieną gaidį, Petras ir Baltuška Barvainiai – 32 grašius, maltų avižų (statinę) ir puse maltų kviečių ir 2 gaidžius, Juozas Barvainis su Romanu kurčiuoju – 16 grašių, puse maltų avižų (statinės), ketvirtadalį maltų kviečių ir 2 gaidžius, Jurgis, Stasys, Paulius, Jokūbas Plapeniai – 32 grašius, maltų avižų (statinę), puse maltų kviečių ir 4 gaidžius, Paulius Kumpiažentis ir Petras Muičius – 32 grašius, maltų avižų (statinę), puse maltų kviečių, 2 gaidžius. Mokesčius reikia mokėti kartą per metus ir prie mokesčių priedo Visi vyrai turi tarnauti 2 dienas per savaitę visus metus . Minėti rokiškėnai priklausė bažnyčiai. Pagal dokumento duomenis matome, kad pagrindinės grūdinės kultūros augintos Rokiškio dvare, buvo avižos ir kviečiai, nors šiame dokumente minimos ir kitos kultūros – rugiai, miežiai, grikiai, žirniai, soros, aguonos, kanapės .
Iš dokumento duomenų taip pat galime spręsti apie skirtingus socialinius-ekonominius santykius tarp bažnyčios ir jai priklausančių žmonių. Skirtingi mokesčių dydžiai ir kiekiai. Kaip matome rokiškėnas Martynas Zybaila mokėjo kone dvigubai didesnį piniginį mokestį, tačiau buvo atleistas nuo lažo darbų. Taip pat jis yra vienintelis natūrinį mokestį mokėjęs salyklu, kas gali būti nuoroda, kad jis buvo aludaris, nors inventorius to nemini. Taip pat išsiskiria ir raktininkas Petras, kuris mokėjo tik piniginį mokestį (sumažintą).
Šiame dokumente taip pat minimi kilmingieji mokėję dešimtinę bažnyčiai: kunigaikštis Ivanas Krošinskis, Nikolajus Bogdanovičius, Petras Šalkovskis, Lozovičkis, Šiemionas, Sernelis rugių derlių davė, Stanislavas Huba mokantis savanoriškai iš geros valios, Šaltenis Petras su Bernardu yra maištininkai (Sunt rebelles - reformatai?), kuriems nerūpi ekskomunikacija (atskyrimas nuo bažnyčios), Rokiškio advokatas (? Aduocato Rakyszcensi) Steponas Petras Rokiškio klebonijos administratoriaus Mato Soloko sūnus, ir Matas Solokas.
Šio inventoriaus autorius yra minimas Matas Solokas. Inventorius sudarytas dalyvaujant Simonui Tiškevičiui, Albertui Koškai, Prokopijui Ozolevskiui. Dokumentas patvirtintas Vilniaus vyskupo Valerijono (Protasevičiaus).
Antroji Rokiškio bažnyčia yra paminėta 1849 m. Rokiškio bažnyčios inventoriuje, kur teigiamas, kad bažnyčia buvo pastatyta 1590 m. Tuo metu Rokiškį valdė Petras Krošinskis. Bažnyčioje buvo 8 altoriai.

Vėliau fragmentiškai Rokiškio bažnyčia minima 1634 m. Rokiškio dvaro inventoriuje, vadinamu Wędragowskio inventoriumi. XIX a. inventoriaus nuoraše Rokiškis minimas kaip miestelis (Miastesczko). Rokiškyje tuo metu buvo šios gatvės: Dvaro (dešinėje pusėje einant iš dvaro); Rygos (dešinėje ir kairėje einant nuo bažnyčios turgaus link), Turgaus aikštė ir Vilniaus gatvė (kairėje pusėje einant iš turgaus). Taip pat Zarasų skersgatvis (einant iš miesto kairėje pusėje. Kitas skersgatvis buvo einant Aukštuolių link .
1667 m. balandžio 23 d. būdamas ligos patale, kunigaikštis Krošinskis surašo testamentą. Testamente prašo jį palaidoti Rokiškio bažnyčioje, koplyčios rūsyje, kuri tūri būti pastatyta priešais šonines bažnyčios duris. Koplyčios statybomis turi pasirūpinti jo Žmona Elžbieta. Ten pat prašo perlaidoti ir savo tėvų palaikus. Koplyčios statybai paskyrė 1200 auksinų iš Tarnavos dvaro. Laidotuvės turi būti paprastos, be katafalko, karstas apmuštas pilku audeklu, jis pats turi būti aprengtas bernardinų abitu .
Karolio Jurgio Krošinskio žmona mirė 1675 m. savo testamente ji prašė, kad būtų palaidota Rokiškio koplyčioje šalia savo pirmojo vyro kunigaikščio Krošinskio be didelių iškilmių ir pompastikos, karstas turėjo būti apkaltas pilka medžiaga. Laidotuvėse turėjo dalyvauti 30 kunigų ir kiek galima daugiau elgetų su žvakėmis. Laidotuvėm paskyrė 1000 auksinų: Rokiškio bažnyčiai iš Kamajų dvaro kasmet po 100 auksinų mišioms, kurias turės laikyti kas savaitę trečiadieniais koplyčioje, kur bus palaidota .
Jau minėtame 1849 m. Rokiškio bažnyčios inventoriuje minima, kad antroji Rokiškio bažnyčia sudegė ir 1713 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia funduota Elenos Tyzenhauzienės. Tačiau ant Elenos Krošinskienės-Tyzenhauzienės antkapinės lentos, esančios Rokiškio šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios grafų Tyzenhauzų kriptoje, yra įrašas, kuriame paminėta, kad velionė kunigaikštienė Rokiškio bažnyčią fundavo 1708 m.
Bažnyčios vaizdą galime pamatyti XIX a. pradžioje pieštame Konstantino Tyzenhauzo piešinyje . Bažnyčia buvo kryžiaus plano, stambaus monumentalaus tūrio. Ant aukštų trikampių frontonų, panoramoje dominavo kupoliniai bokšteliai su kryžiais. Stogų susikirtimo vietoje virš švenčiausios bažnyčios vietos – altoriaus, kilo barokinio silueto signatūrinis bokštelis. Piešinyje taip pat matoma kairėje pusėje stovėjusi medinė trijų tarpsnių varpinė, kuri taip pat yra užfiksuota 1877-1881 m. darytoje Rokiškio bažnyčios fotografijoje.
1864 m. ši bažnyčia sudegė. Vietoje jos buvo pastatyta naujoji neogotikinė bažnyčia, kuri Rokiškį puošia iki šių dienų. Šią bažnyčią fundavo Rokiškio grafas Rejnoldas Tyzenhauzas, darbus užbaigė jo sesuo Marija Tyzenhauz-Przezdziecka. Prie šios bažnyčios statybų ir vidaus įrengimo dirbo žymiausi Europos architektai ir meistrai.

 Istorikas Giedrius Kujelis