Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto Mato Bažnyčia.

Pirmoji Rokiškio bažnyčia paminėta 1516 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto I (Senojo) privilegijoje Rokiškio klebonijai. Kurioje yra minimas Rokiškio klebonas Jan de Lepko (jonas iš Lepkų), kuris parodė Aleksandro Jogailaičio (valdė 1492–1506 m.) suteiktą raštą, kuriame jis įsakė didingam ponui Didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkai, Trakų vaivadai ir šiuo metu Rokiškio valdų laikytojui Jurgiui Astikaičiui, kad jis klebonijai iš Rokiškio valdų paskirtų ir amžiams atiduotų penkis valstiečius su jų žemėmis, vienu palivarku bei tris karčiamas.
Manoma, kad 1590 m. buvo pastatyta nauja bažnyčia, o 1708 m. vietoj jos buvo pastatyta nauja – Elenos Vainaitės-Jesinevkytės-Krošinskienės-Tyzenhauzienės funduota medinė bažnyčia, kuri 1864 m. sudegė. Deja nėra žinoma šios, Rokiškio tikinčiuosius, ištikusios nelaimės aplinkybės. Tačiau kad šis įvykis paliko ryškų įspūdį kolektyvinėje rokiškėnų atmintyje – faktas. Apie šį įvykį ir visas bažnyčios statybas yra net sudėta daina:
[...] Rokiškio bažnyčia medinė buvo,
Visi gerai žino, kad nesupuvo.
Nieks nežino, kas ti tiko,
Kad tik pelenai atliko, vietoj Bažnyčios.
Korojo Dievas nedėlios rytą,
Mišių ir Mišparų nėr kur laikyti.
Toks prabaščiui smutkas tiko,
Kad linksmo žmogaus neliko iš didžios baimės [...].

Po ką tik Lietuvoje ir Lenkijoje praūžusio 1863 m. sukilimo, buvo nelengvi laikai katalikų bažnyčiai, nes ji caro valdžios buvo laikoma viena pagrindinių šio sukilimo organizatorių ir rėmėjų. Tuo metu buvo vykdomos represijos prieš katalikų bažnyčios tarnus, buvo uždarinėjami vienuolynai, bažnyčios, uždraustos bažnyčių ir kitų pastatų statybos ir remontai. Tuo metu Rokiškio parapijiečiai melsdavosi kapinių koplyčioje.
Derinat naujos bažnyčios projektą buvo teiraujamasi ar yra būtinybė Rokiškyje statyti naują bažnyčią į ką Novoaleksandrovsko apskrities viršininkas von Kramer atsakė: „Rokiškio bažnyčia 1864 m. sudegė. Tos bažnyčios parapijiečių, gyvenančių nuo 1 iki 28 varstų, priskaitoma 6000 sielų abiejų lyčių. Rokiškio valsčius yra nedideliame atstume nuo keturių bažnyčių, būtent: nuo Panemunėlio 10, nuo Obelių 12, nuo Kamajų 18 ir nuo Aknistos 20 varstų, susisiekimo keliai tarp tų bažnyčių yra geri, todėl visai nereikalinga Rokiškio miestely statyti bažnyčią, nes parapijiečiai jų pačių didesniam patogumui gali būti priskirti prie virš išvardytų bažnyčių. Taip pat tas pats Krameris kaltino grafo Tyzenhauzo dvarų valdytojus prisidėjus prie sukilimo. Tuo buvo kaltinamas ir Rokiškio dvaro valdytojas Stanislavas Plavskis. Tačiau ne be grafo Reinoldo Tyzenhauzo didelio pažinčių rato ir didžiulės piniginės „pagalbos“, leidimas buvo gautas. Taip pat pagalbininku ir tarpininku gaunant leidimą galėjo pasitarnauti Kauno gubernijos inžinierius, tolimas giminaitis baronas Jonas Tyzenhauzas.
Dabartinės neogotikinės bažnyčios komplekso statybų pradžios ir pabaigos data - 1866 – 1885 m. Fundatoriai Rokiškio grafai Reinoldas Tyzenhauzas ir Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckeinė. Bažnyčios projekto autorius – Gustavas von Šachtas, projektą papildė ir statybos darbo brėžinius rengė ilgametis Liepojos architektas Paulas Makas Bertčy, statybos konsultantas - Rygos architektas Johannas Danielis Flesko. Bažnyčios bokšto, Šv. Juozapo koplyčios, bei bažnyčios vidaus interjero projektų autorius architektas Georgas Werneris.

Gustavas von Šachtas jau buvo puikiai įvaldęs neogotikos architektūros stiliaus subtilybes ir matyt tai lėmė, kad Reinoldas Tyzenhauzas pasirinko būtent šį architektą. G. von Šachtas yra Dūkštų (kaip Tomo Tišeckio bendradarbis), Sarijos (Baltarusija, Verchnedvinsko r.) bažnyčių, Preilos, Lentvario rūmų projektų autorius.
Naujoji bažnyčia buvo statoma senosios vietoje išplečiant pastato ilgį šiek tiek į vakarus ir daugiau į rytus. Taip pat į rytų pusę buvo išplėsta ir iš stačiakampio plano į trapecijos formą suformuota šventoriaus teritorija. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos, tai dabartinis bažnyčios fasadas buvo vienoje linijoje su senąja medine varpine, kuri senosios bažnyčios atžvilgiu buvo šventoriaus dešiniajame kampe (žiūrint iš vakarų į rytus).
Pirminis bažnyčios projektas gerokai skiriasi nuo šiandienio vaizdo. Kaip manoma šis projektas buvo pakeistas architekto Makso Paulo Bertči 1868 – 1870 m. Šiandieną mes nematome ir G. von Šachto suprojektuoto bažnyčios fasado vaizdo, kuriame turėjo būti didžiulis su smailia viršūne vitražinis langas su rozete viršuje. Langas buvo užmūrytas statant naujus vargonus. Rokiškio Šv. Apataštalo evangelisto Mato bažnyčios archyve yra saugomas Georgo Wernerio vitražo projektas, kuriame pavaizduotas Šv. Matas. Šio vitražo plotis – 11 angliškų pėdų (~3,35 m), aukštis 27 pėdos (~8,22 m). Gali būti, kad tai būtent fasadinio vitražo eskizas.
1866 m. Kauno gubernijos valdyboje buvo patvirtintas architekto G. von Šachto projektas ir išduotas leidimas statyboms. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus buvo patvirtintas bažnyčios statybos komitetas, į kurį įėjo: Rokiškio klebonas kun. Lionginas Rekštis, vėliau kun. Stanislavas Šimkevičius, bajorai: Kavoliškio dvarininkas Leopoldas Komorovskis, matininkas Jonas Michalovskis, Rokiškio dvaro administratorius Stanislavas Plavskis, Kraštų dvarininkas Vincentas Šylanskis, valstiečiai : Antanas Mainelis, Antanas Varnas, Pranciškus Jasinevičius, Benediktas Diržys, Vincentas Lapelis. Komiteto sekretorius - Konstantinas Šablinskis.
1868 m. jau buvo padėti pamatai ir ruošiama pagrindinė statybų medžiaga – raudonos plytos. Plytos buvo degamos Velniakalnio (turi žymėjimą „W“ arba „V“), Salų (turi žymėjimą („S“) ir Jakiškio plytinėse.
Pagal bažnyčioje saugomus statybos dokumentus žinoma, kad mūrininkų brigadoms vadovavo mūrininkai meistrai: Jonas Paškauskas (Lietuva), Friedrichas Šulzas (Borusija), Karlas Blumenthalis (Kuršas), Wilhelmas Rüge (Saksonija). Iš viso prie statybų dirbo 24 mūrininkai, daugiausia iš Silezijos ir keletas iš Liepojos. Taip pat minimi ir kiti meistrai: skulptorius Karlas Andersenas (Danija), dailidė Friedrichas Ziedebergas (Prūsija), kuris padarė stogo konstrukciją ir Rokiškėnas kalvis Mykolas Bruškys.
Pirmasis bažnyčios statybų etapas, kurio metu buvo pastatytas pagrindinis bažnyčios pastatas truko 10 metų. 1875 metais jau buvo sumūryti skliautai, 1877 m. pabaigoje baigti vidaus darbai, o 1877 m. gruodžio 4 d. bažnyčia pašventinta ir joje pradėtos laikyti pamaldos, nors joje buvo įrengtas tik laikinas altorius. Reinoldas Tyzenhauzas buvo jau užsakęs Paryžiuje, Plačido Paskalio- Russo (Placidus Poussielque-Rusand) dirbtuvėje. Įrašas kitoje altoriaus pusėje byloja, kad altorius buvo pagamintas 1879 metais.
Netikėta grafo Tyzenhauzo mirtis 1880 m. liepos 26 d., apvertė aukštyn kojom visus planus, tačiau darbai nenutruko, juos tęsė R. Tyzenhauzo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė.
Suvokus, kad ji yra paskutinė Tyzenhauzų giminės atstovė, grafienės noras buvo įamžinti savo giminės vardą. Grafienės meninis išsilavinimas. Tapymo įgūdžius po santuokos Marija tobulino kelionėse su seserimi, vyru ir jo motina. Gyvendama Romoje 1845–1846 m. naudojosi proga mokytis dailės pas to meto žymiausius akvarelistus, pati labai domėjosi portretų ir scenų kūrimu, bendravo su žymiausiais to meto dailininkais.

Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė Rokiškio bažnyčią norėjo matyti su bokštais. Architektai Bertči ir Flesko siūlė statyti du bokštus bažnyčios fasade. Tačiau šie projektai marijai nepatiko ir buvo imtasi ieškoti kito architekto. 1881 m. gruodžio mėn. bažnyčios statybų dokumentacijoje jau atsiranda Georo Vernerio iš Tirolio (Austrija) pavardė. Visą gyvenimą lavintas Marijos skonis menui bei bendradarbiavimas su pasirinktu architektu pilnai pasiteisimo.
Atvykęs į Rokiškį Verneris rado jau veikiančią bažnyčią. Tad jam buvo patikėta nelengva užduotis pritaikyti prie esamo pastato bokštą, koplyčią ir įrengti visą bažnyčios interjerą.
Darbai pradėti ne ankščiau 1881 m., o jau 1883 m. jau į pabaigą ėjo koplyčios statybų darbai (buvo dedamos terakotinės grindys), jau stovėjo bažnyčios bokštas, kuriame kabėjo liejiko Zvolinskio fabrike Varšuvoje nulietas didysis varpas ir buvo įtaisytas Strasburge pagamintas laikrodis. Manoma, kad architektas trinarį bažnyčios komplekso pavyzdį galėjo perimti iš Italijos.
Zvolinskio fabrike buvo nulieti trys varpai. Jie buvo pakrikštyti Šv. Konstantino, Šv. Zbygnievo ir Šv. Reinoldo vardais. Ant pirmojo buvo užrašas lotynų kalba „Šaukiu gyvuosius“, ant antrojo „Mirusius apraudu“, trečiojo „Žaibus išvaikau“. Deja Pirmojo pasaulinio karo metais varpai buvo „evakuoti“ į Rusiją ir atsidūrė Dono srities Pietryčių geležinkelio Filonovo stotyje. Tolimesnis jų likimas neaiškus į Lietuvą jie nebegrįžo. Vietoj jų, 1923 sausio 23 d. į Rokiškį buvo atvežtas Danielio Vernerio 1822 m. nulietas buvęs Vilniaus katedros varpas, kuris yra perlietas iš Žygimanto Senojo varpo.
Iš statybų dokumentų žinoma, kad dar 1880 m. pabaigoje buvo perstatoma bažnyčios presbiterija, nes buvo planuota į apsidės gilumą perkelti altorių. Presbiterijoje grindys išklotos balto ir raudono marmuro, o visas bažnyčios vidus pilko granito plokštėmis. M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė norėjo, kad visos bažnyčios grindys butų išklotos baltu marmuru, bet ją atkalbėjo dvaro Administratorius Stanislavas Plavskis, kuris grafienei adresuotame laiške teigė, kad marmuras neatlaikys lietuvių kaustytų batų.
Presbiterijoje altorius buvo sumontuotas 1882 m. Tų metų kovo 16 d. iš Varšuvo atkeliavo Paryžiuje pagaminto paauksuoto altoriaus dalys: mensa (Mensa - (lot. mensa - stalas)-rel. katalikų bažnyčios altoriaus pagrindinė dalis, Dievo Stalas (stalo, skrynios ar sarkofago pavidalo), prie kurio aukojamos šv. mišios; susideda iš monolitinės marmuro ar akmens plokštės ir atramos, turinčios stulpelio, dėžės arba sarkofago formą; plokštės centre yra kvadratinė įduba (lot. sepulcrum - kapas), skirta relikvijoms; katakombų laikotarpiu ~ą atstodavo kankinio kapo plokštė.), bronzinis retabulas (Retabulas - (lot. retabulum - sienelė) - reljefinė arba tapyta virš mensos esanti altoriaus dalis - antstatas, susiformavusi XI a., jungiama su mensa už ją kiek trumpesne sienele prie tolesnio mensos pakraščio; įprasta gotikinio ~o forma yra panaši į suveriamą trijų, vėliau penkių ir daugiau durelių spintą su tapytomis bei skulptūrinėmis figūrų kompozicijomis ant durų; r. nuo renesanso laikų įgijo sudėtingą architektūrinę ir skulptūrinę, kintančią pagal stilių raidą, dažnai kelių tarpsnių formą; ~o centre komponuojamas paveikslas, skulptūra arba skulptūrinė grupė; r. daromas iš medžio ir kitų medžiagų; gausiai puošiamas viršuje), tabernakulis (Tabernakulis (lot. tabernaculum 'pastogė, palapinė', taberna 'trobelė') – eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta. Romos Katalikų Bažnyčioje didžiojo altoriaus viduryje esanti spintelė Švč. Sakramentui komuninėje ir monstrancijoje laikyti) ir bokštelis. Kitoje altoriaus pusėje yra įrašas, kuris skelbia, kad altorius buvo paauksuotas grafienės M. Pšezdzieckienės lėšomis. Taip pat kitoje altoriaus pusėje buvo inkrustuotas medalis, kuriuo altorius buvo apdovanotas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Deja medalis sovietmenčiu buvo pavogtas.

Altorius primena juvelyrinį dirbinį. Retabulo nišose yra bažnyčios reformatorių – šv. Augustino, šv. Grigaliaus VII, šv. Ignaco Lojolos, šv. Pranciškaus Asyžiečio ir kt. statulos, centre nikeliuotas kryžius su nukryžiuotuoju.
Tais pačiais metais iš Liuvjeno į Liepojos uostą, o iš ten geležinkeliu į Rokiškį buvo atgabenti gaminiai pagaminti Josefo ir Liudviko Goyersų dirbtuvėse. Tai mediniai suolai, 6 klausyklos, presbiterijos tvorelė, durys, vargonų, spinta, sakykla, 14 šventųjų figūrų. Taip pat Goyersasm buvo pateiktas naujas užsakymas – pagaminti altoriaus baldakimą bei šoninius Jėzaus širdies ir Švč. Mergelės Marijos Rožinio karalienės altorius, kurių projektus parengė G. Verneris. Visa medinė įranga pagaminta ir baigta montuoti 1885 m.
Tais pačiais metais buvo išardyti ir išgabenti Paryžiuje pagaminti vargonai ir pakeisti nauju 24 registrų firmos E. F. Walcker & co instrumentu. Vargonų spinta yra papuošta trijų šventųjų susijusių su muzika skulptūros - popiežiaus Grigaliaus, šv. Cecilijos ir karaliaus Dovydo.
Bažnyčia buvo konsekruota Vyskupo Paliulionio 1885 m. spalio 22 d. Tačiau tuo metu dar ne visi darbai buvo užbaigti. Dar savo eilės laukė bažnyčios vitražai, bronzinės Tyzenhauzų skulptūros, Klavarijos stacijos bei šventoriaus vartai.
Unikalūs bažnyčios vitražai praturtintys interjerą autentiška spalvine gama, buvo pagaminti Vienoje (Austrija) pagal to paties G. Vernerio projektą. Šiandieną mes matome visai kitokį vaizdą nei buvo sumanyta pirminiame projekte. Pagal projektą kurį tvirtino grafienė M. Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė bažnyčios languose turėjo būti po 4 herbus giminių turėjusių giminystės ryšių su Tyzenhauzais. Iš viso vitražuose buvo 40 herbų. Presbiterijos vitražuose pavaizduoti pagrindiniai „Marijos žemės“ vyskupai. šv. Adalbertas, Šv. Meinardas ir šv. Stanislovas. Antrojo pasaulinio karo metais, parapijiečiai buvo išėmę vitražus, sudėję į dėžes ir paslėpę po žeme šventoriuje, tačiau nuo ilgo gulėjimo jie subyrėjo į daugelį atskirų detalių. 1970 m. buvo gautas leidimas Rokiškio bažnyčios komitetui restauruoti bažnyčios vitražus. Netrukus buvo pradėti restauravimo darbai, kuriuos atliko dailininkas vitražistas Konstantinas Šatūnas. K. Šatūnas minėjo, kad grafų ložeje buvusiame lange, buvo vitražas su grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių genealoginiu medžiu. Deja ne visus vitražų komponentus pavyko atkurti.
Išskirtinį dėmesį patraukia, katalikams neįprastas vaizdas. Prie altoriaus stovi ne šventųjų skulptūros, o pasauliečių – grafų Tyzenhauzų. Kairėje – su riterio šarvais ir ginkluote pavaizduotas Tyzenhauzų giminės pradininkas Engelbertus von Tiesenhusen, dešinėje – paskutinysis Postavų-Rokiškio linijos Tyzenhauzas, bažnyčios fundatorius Reinoldas Tyzenhauzas, savo rankose laikantis Rokiškio bažnyčios maketą. Beje maketas skiriasi nuo dabartinio bažnyčios vaizdo, nes maketo fasade yra didelis smailas langas. Šių skulptūrų autorius yra Ottonas Kioningas iš Vienos.
Po presbiterija yra įrengta grafų Tyzenhauzų kripta, kurioje yra palaidoti kunigaikščių Krošinskių, grafų Tyzenhauzų ir grafų Pšezdzieckių giminės atstovai.
Rokiškio Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios kompleksas yra unikalus architektūros šedevras kiekvieną dieną džiuginantis rokiškėnų ir čia atvykstančių svečių akis ir širdis.