18
Sausio 2020
Į pradžią   LT EN
Panemunis
Maršruto aptarnavimo Nr.: +370 676 51911

Vladas Mironas (1880–1953) gimė Kuodiškių vienkiemyje (Čedasų valsčius, Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskritis. Dab. Rokiškio r.). Kunigas, 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo narys, 1917 m. Lietuvių konferencijos dalyvis, Lietuvos Tarybos narys, 1918 02 16 Nepriklausomybės akto signataras, 1926 m. III seimo narys, 1929-1938 m. Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas, 1934 m. Kauno miesto tarybos narys, XVIII ir XIX vyriausybės Ministras Pirmininkas, 1938 01 Prezidento atstovas derybose su Lenkija; 1938 10 01 – 1938 12 05 ėjo Žemės ūkio ministro pareigas.


Gimė pasiturinčių ūkininkų Zigmanto ir Onos Mironų šeimoje . Panemunyje (dab. Rokiškio raj.), baigė pradžios mokyklą, vėliau – 1892 m. pradėjo lankyti Mintaujos (Dab. Jelgava, Latvijos Respublika) gimnaziją, kur buvo dėstoma rusų kalba. Mintaujoje susipažino su bendramoksliais Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu, Mykolu Šleževičium, Konstantinu Stašiu . Mintaujos gimnazija tuo metu buvo palankiausia vieta mokytis lietuvių jaunimui. Gimnaziją pasiekdavo lietuviška spauda iš Prūsijos ir JAV. Vietos katalikų bažnyčioje jau buvo skaitomi pamokslai lietuvių kalba . Vyresni gimnazistai 1891 m. susibūrė į lietuvišką „Kūdikio“ draugiją, kurios tikslas buvo žadinti ir ugdyti tautinį supratimą, raginti mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti, pažinti Lietuvos istoriją . Būdamas jaunesnės klasės gimnazistu Vladas Mironas tiesiogiai nepriklausė šiai draugijai, bet bičiuliavosi su jos nariais.


Mintaujos gimnaziją pasiekus rusifikacijos politikai, buvo atleistas buvęs gimnazijos direktorius, vietoj jo paskirtas Tichomirovas pareikalavo, kad visi mokiniai katalikai ir stačiatikiai rusų kalba melstųsi už Imperatorių. Daugelis lietuvių gimnazistų tai daryti atsisakė. Kartu su Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu ir dar 30 bendramokslių Vladas Mironas 1896 m. buvo pašalintas iš gimnazijos, be teisės tęsti mokslus . Tačiau gimnazistai nesusitaikė su tokia padėtimi ir teiko skundus švietimo ministerijoje, rašė laiškus net popiežiui ir ši nuobauda buvo panaikinta, gimnazistai galėjo tęsti mokslus ir melstis lotyniškai. Tačiau realiai mokiniai Mintaujos gimnazijoje buvo nebepageidaujami.
1987 m. V. Mironas įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Sprendimą tapti kunigu lėmė ir tėvų noras, ir jo paties įsivaizdavimas, kad būtent kunigas gali daugiausia nuveikti savo tautos labui. Seminarijoje V. Mironas įsitraukė į Jurgio Šaulio suburtą lietuvių draugiją. Draugijos nariai skaitė uždraustą lietuvišką literatūrą, patys rašė lietuviškai, susiėjimuose kalbėdavo ir dainuodavo lietuvių kalba.
1901 m. Vladas Mironas baigė Vilniaus seminariją. Gavęs geras rekomendacijas iš vadovybės, tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1904 m. ją baigė ir buvo įšventintas kunigus, grįžo į Vilnių, dirbo privačių mokyklų kapelionu .


Gyvendamas Vilniuje užmezgė ryšius su ne itin gausia lietuvių bendruomene, kaip Krikščionių demokratų atstovas V. Mironas 1905 m. gruodį dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. Manoma, kad neabejingą lietuviškumui kunigą Vladą Mironą į Didįjį Seimą pakvietė Juozas Tumas-Vaižgantas .
Įsitraukęs į aktyvią visuomeninę veiklą Vladas Mironas dar 1905 m. išvertė Dionizo Bączkowskio tikybos vadovėlį į lietuvių kalbą , padėjo leisti Petro Vileišio finansuojamą pirmąjį dienraštį Lietuvių kalba „Vilniaus žinios“ . Buvo vienas iš „Vilties“ bendrovės steigėjų .
Toks jo aktyvumas nepatiko Bažnyčios hierarchams. Už bausmę jis buvo išsiųstas į atkampią lenkišką Choroščės parapiją, po trejų metų paskirtas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Tai buvo jau lietuviškesnė, bet problemiška parapija, kurioje tvyrojo priešprieša tarp lietuvių ir lenkų. Čia kunigas pasireiškė kaip lietuvių gynėjas, nebijantis viešai išbarti prieš lietuviškai kalbančius kunigus nusiteikusių tikinčiųjų.
1907 m. V. Mironas tapo Choroščės parapijos klebonu (Lenkija) dėl to atitolo nuo visuomeninės veikos Vilniuje, bet visiškai jos neapleido, kiek išgalėdamas rėmė „Vilties“ leidybą.
1910 m. Buvo paskirtas Valkininku klebonu ir Merkinės dekanu. 1911 m. kartu su Pivašiūnų ir Giedraičių dekanais Alfonsu Petruliu ir Jonu Novickiu įsteigė Lietuviškų knygų ir laikraščių leidybos bendrovę „Įsitikėjimo draugija Mironas, Petrulis, Novickis ir bendrovė“. Pradėjo leisti Vilniaus krašto lietuviams žurnalą „Aušra“.


1914 m. perkeltas į Daugų parapiją. Su kitais kunigais įkūrė „Nukentėjusiems nuo karo šelpti“ draugijos Valkininkų skyrių .
1917 m. kaip Alytaus apskrities atstovas, buvo pakviestas į Lietuvių konferenciją vykusią Vilniuje rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, jis buvo pasiūlytas dviejuose iš trijų kandidatų sąrašų. Taryboje ėjo antrojo vicepirmininko pareigas. Kaip antrasis Tarybos vicepirmininkas vykdavo į susitikimus su vokiečių karine administracija, priklausė biudžeto, švietimo, žemės ūkio klausimus nagrinėjusioms komisijoms. .
1917 m. tapęs Lietuvių konferencijos Tarybos nariu V.Mironas laikėsi nuosaikių nuostatų, neišsiskyrė idėjomis, bet buvo pareigingas, dalyvavo daugumoje posėdžių, jiems pirmininkavo. Vokietija spaudė Lietuvą įsipareigoti dėl tvirtos šalių sąjungos. V.Mironas buvo linkęs priimti šį kompromisą, tačiau po rimtų nesutarimų 1918 m. vasario 16 d. Taryba vienbalsiai priėmė nutarimą dėl nepriklausomybės atkūrimo be jokių išlygų.
1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Lietuvos Taryboje kilus idėjai Lietuvos valstybingumo kelią sieti su konstitucine monarchija, V. Mironas buvo šios idėjos rėmėjas .
Išrinkus Steigiamąjį Seimą ir paleidus Valstybės Tarybą, signataras nutolo nuo aktyvaus politinio gyvenimo ir liko „už valdžios borto“.
1926 m. gruodžio 17 –osios Tautininkų ir Krikščionių demokratų organizuoto perversmo V. Mironui atsivėrė naujos politinės karjeros galimybės. 1926 m. gegužės mėn. kaip vienas iš Lietuvos tautininkų sąjungos steigėjų ir aktyvus narys V. Mironas kartu su A. Smetona ir Augustinu Voldemaru buvo išrinktas į III Seimą. Mironas buvo išrinktas Marijampolės apygardoje. Dirbo Seimo Švietimo komisijoje.


Kai 1926 m. V.Mironas pateko į III Seimą, Bažnyčios vadovybė nebuvo tuo itin patenkinta. Vyskupas pareikalavo atsisakyti Seimo nario mandato. Kunigas to nepadarė, bet, kaip spėja V.Bukaitė, pasižadėjo vengti konfrontacijos su krikščionimis demokratais. Galbūt dėl to Seime V.Mironas nė karto nepasisakė.
1926 spalio 1 d. Išrinktas Tautininkų partijos Centro valdybos nariu ir kartu su Jadvyga Tubeliene paskirtas redaguoti partijos laikraštį „Tautininkų balsas“ . Prezidento Smetonos teikimu 1929 m. buvo paskirtas eiti vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas. Tapo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčios rektoriumi, gavo brigados generolo laipsnį .
Prasidėjus konfliktui tarp ministro pirmininko Vodemaro ir Prezidento Smetonos, buvo pradėtas organizuoti prezidento nušalinimas nuo valdžios. Šį planą palaikė karininkija susibūrusi į organizaciją „Geležinis vilkas“. Tačiau visus planus sužlugdė įvykdytas pasikėsinimas prieš Augustiną Voldemarą. Lietuvoje akredituoti diplomatai turėjo informacijos, kad pasikėsinimą organizavo Sofija Smetonienė ir Vladas Mironas .
Nuo Lietuvos valstybės atkūrimo, tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojo nuolatinė politinė įtampa. Neoficialūs bandymai užmegzti dvišalius ryšius su Lenkija Lietuvos visuomenėje buvo priimti nepalankiai. Buvo net mėginta įvykdyti valstybės perversmą (1934 m. perversmas. Organizatorius generolas Petras Kubiliūnas) dėl pernelyg nuosaikaus požiūrio į Lenkiją ir noro normalizuoti dvišalius santykius.
1938 m. derybos su Lenkijos vyriausybe buvo atnaujintos. Vladas Mironas buvo paskirtas Prezidento Antano Smetonos atstovu derybose su Lenkijos vyriausybe, kurios vyko 1938 m. sausio – vasario mėn. Susitikimai vyko visiškai slaptai. Apie derybas žinojo tik valstybės vadovai ir jų įgalioti asmenys. Lenkijai atstovavo iš Lietuvos kilęs grafas Stanislovas Tiškevičius su tėvu grafu Aleksandru Tiškevičium. Susitikimai vyko Kretingoje. Grafų Tiškevičių dvaro rūmuose . Lietuvos užsienio ministerija pasiūlė Lenkijos įgaliotiems atstovams teritorinį konfliktą pripažinti neišspręstu ir numatyti derybose apsvarstyti klausimus, kuriuos išsprendus būtų galima užmegzti dvišalius santykius. Buvo sutarta suburti komisiją Lietuvos ir Lenkijos sienos klausimams spręsti. Neradus kompromisų derybos buvo nutrauktos . Vasario 26 d. Kauno Prezidentūroje įvykusiame posėdyje paaiškėjo, kad politinių nuolaidų Lenkijai nelinkęs palaikyti Prezidentas Antanas Smetona. Užsienio reikalų ministras Lozoraitis esą skundęsis Diplomatui Kaziui Škirpkai: dėl Mirono pasiektų rezultatų, dėl kurių dekanas drauge su lenkiškuoju derybų partneriu klūpojo vargonams grojant „Te Deum“
1938 m. kovo 17 d. Lenkijos Vyriausybė pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių ryšių užmezgimo, kurį Lietuvos Vyriausybė priėmė.
1938 m. A. Smetona patvirtino XVIII Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetą, kuriam vadovavo V. Mironas. Visuomenėje kilus nepasitenkinimui, buvo suformuotas naujas Ministrų kabinėtas, 1939 m. vadovauti jam vėl paskirtas V. Mironas. Abi vyriausybės tęsė pirmtako J. Tūbelio pradėtą vidaus politiką. V. Mirono parašas yra po paskutiniąja, 1939 m. Lietuvos Konstitucija. Pasak Vlado Mirono gyvenimą tyrinėjusios istorikės dr. Vilmos Bukaitės, jis buvo vienintelis dvasininkas, vadovavęs ministrų kabinetui, dalyvavęs priimant svarbius politinius sprendimus, tačiau dėl savo veiklos turėjęs nemažai problemų su Bažnyčios vadovybe. Nepaisant to, jis niekada neketino pasitraukti iš kunigų luomo ir, kiek įmanoma, vengė su juo konfrontuoti.
Savo atsiminimuose Nepriklausomybės akto signataras, Diplomatas Petras Klimas Vladą Mironą vadino prezidento Smetonos „Pilkuoju kardinolu“
Okupavus SSRS Lietuvą, 1940 m. V. Mironas buvo suimtas ir įkalintas Alytaus NKVD areštinėje, vėliau perkeltas į Kauno kalėjimą. Tačiau prasidėjus karui tarp SSRS ir Vokietijos, 1941 m. buvo išlaisvintas ir tris metus dirbo vikaru Daugų parapijoje. Baigiantis II pasauliniam karui, nesitraukė į vakarus, o Lietuvą antrą kartą okupavus SSRS buvo areštuotas tris kartus (1944 m., 1946 m., 1947 m.). 1947 m. V. Mironą įkalinus MGB Vilniaus kalėjime buvo skirta 7 metų kalėjimo bausmė, tačiau V. Mironas laisvės nesulaukė, 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime (SSRS), palaidotas bendrose kalinių kapinėse .
Vladas Mironas 1930 m. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, 1932 m. Trijų žvaigždučių 2-ojo laipsnio ordinu, 1938 m. Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
2007 m. Daugų (Alytaus r.) mokykla pavadinta V. Mirono vardu. V. Mirono vardu gatvės pavadintos Panemunyje (Rokiškio r.), Rokiškyje Kaune ir Vilniuje. 1999 m. liepos 30 d. V. Mirono gimtinėje pastatytas atminimo akmuo ir signataro ženklas.
Bičiuliai V.Mironą apibūdindavo kaip kiek impulsyvaus būdo, bet kuklų, taktišką, veiklų, linksmą, vaišingą, dosnų, su jaunuomene mielai bendraujantį žmogų. Jo balsas buvo tvirtas, gestai ir laikysena rodė jį esant drąsų, veiklų ir kovingą. „Jis būdavo visada švariai ir puošniai apsirengęs, jei ne su sutana, tai visada su kolorate, jo sutana buvo su pelerina, tviskėdavo jo batukai ir jis visas būdavo rimtai elegantiškas“
1936 m. naujai pastatytai Panemunio bažnyčiai V. Mironas dovanojo du didelius paveikslus, nutapytus žinomo dailininko, V. Mirono giminaičio Petro Kalpoko. Už paveikslus jis sumokėjo apie 2 tūkst. Lt.