18
Sausio 2020
Į pradžią   LT EN
Onuškis
Maršruto aptarnavimo Nr.: +370 676 51911

Onuškis pirmą kartą istoriniuose paminėtas 1499 m. rugsėjo 21 d. Aleksandro Jogailaičio privilegijoje Jurgiui Astikui dėl girios kirtimo, kurioje paminėtas Rokiškis ir Čedasai. Toje privilegijoje užsimenama, kad Onuškio (Hanušiškio) dvaras buvo įkurtas Kurklių bajoro Hanuso Gailiminaičio su savo sūnumis. Taip pat toje pačioje privilegijoje minima, kad dvaras buvo įsteigtas be Aleksandro Jogailaičio tėvo Karaliaus Kazimiero leidimo. Kadangi Kazimieras mirė 1492 m. tai Onuškio įkūrimas negali būti siejamas su pirmuoju jo paminėjimu rašytiniuose šaltiniuose.


Tai pagal šią donacinę privilegiją Hanuso įkurtas dvaras pereina LDK maršalkos, Anykščių ir Merkinės vietininkui Jurgiui Astikui. Astikų giminė valdė Hanušiškio dvarą per šimtą metų, nuo 1499 iki (apytikriai) 1609. Kad Astikai buvo galinga giminė rodo jų nusidriekusios valdos palei visą Livonijos sieną. Pagal 1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymo dokumentą, Grigaliaus Astiko anūkas Mstislavlio vaivada ir Brėslaujos seniūnas Jurgis Astikas iš savo dvarų išstatė 61 raitelį ir 35 pėstininkus, be to, dar 80 raitelių į valdovo dalinį. Pagal to meto karo prievoles, raitelį į kariuomenė reikėdavo išstatyti iš 10 dūmų. Tad preliminariais skaičiais Astikai galėjo turėti per 1200 dūmų savo valdose ir apie 9000 pavaldinių. Po Jurgio mirties Hanusiškiai pereina į jo sūnėno Jurgio (Grigo) Astiko rankas, kuris 1580 m. buvo pasmerktas myriop už valdovo išdavystę ir pinigų padirbinėjimą. Skirta mirties bausmė jam buvo įvykdyta tų pačių metų birželio 18 d. Jurgio Astiko sūnus Jonas, įrodęs, kad nieko nežinojo apie tėvo išdavystę, atgavo giminės valdas. Tačiau buvo bevaikis ir su jo mirtimi 1609 m. baigėsi Astikų giminės valdymas Onuškyje. XVII a. pradžioje Hanušiskių valda pereina į Duninnų Rajeckių giminės rankas. 1609 m. Panemunio dvaro inventoriuje Hanušiskiai yra minimi kaip pono Rajeckio miestelis.
Kalbant apie patį vietovardį "Hanušiskis", tai yra žinoma, kad tokiu pat pavadinimu buvo ir valda Trakų paviete. Dėl to istoriografijoje yra įsivėlę klaidų, kai istorikai supainioja šiuos vietovardžius. Kitas keblumas XVI a. 7 deš. dokumentuose yra minim, kad Hanušiskį su Veduviškiu paveldėjo Jono Krošinskio sūnus Petras Krošinskis. Kyla klausimas kuris Onuškis čia yra minimas? Gal tai valda. Kuri ribojosi su Astikų Hanusiškiais? Istoriniuose šaltiniuose dažnai pasitaiko, kad kaimyninės valdos yra dažnai minimos tuo pačiu pavadinimu. Kaip matome iš vėlesnių šaltinių, šį Hanusiškį 1634 m. išsinuomoja Wilhelmas Tyzenhauzas, tačiau jau XVIII a. pradžios minimose Krošinskių valdose Hanušiškio neberandame.
1674 m. Zigmanto ir Eufrozinijos Duninų-Rajeckių buvo fuduotos Onuškio bažnyčios statybos. Manoma, kad ji buvo pastatyta buvusios pagoniškos šventyklos vietoje. Šaltiniuose yra minima, kad pirmoji Onuškio bažnyčia buvo „prūsiško mūro“. Onuškio istorijos tyrinėtojai šią bažnyčią klaidingai įvardija kaip mūrinę, tačiau ją tokia galima laikyti iš dalies, nes terminas „prūsiškas mūras“ reiškia fachverkinę statybą (Fachverkas - architektūros stilius, būdingas vokiškų miestų pastatas, kai medinės atramos išdėstytos pastato išorėje. Sienų tarpai buvo užpildomi akmenimis, plytomis, plaušais, moliu, mediniais tašais ir net buitinėmis atliekomis.) Jau 1680 m. buvo pradėtos rašyti metrikų knygos. Beveik po 20 metų našle likusi Eufrozinija, Hanušiskių bažnyčiai užrašo nuo savo valdos atskirtą Broimerio užsienį bei tris valstiečius su žemėmis iš Gaidelių kaimo – Motiejų Gaidį, Martyną Gaidį ir Matulį Muižniką su šeimomis ir dar dovanoja 3000 auksinų. Šis dokumentas yra laikomas Hanusiškių parapijos įsteigimo patvirtinimu.
XVIII a. pirmajame ketvirtyje kai Lietuvą siaubė švedų kariuomenė ir didysis maras, Onuškio parapija labai nuskurdo, nebuvo net klebono ir ją kartais aptarnaudavo Panemunio atgailos kanauninkų vienuoliai. XVIII a. antrojoje pusėje dažnai Onuškis yra įvardijamas, kaip Anusziszki, matyt taip miestelis buvo vadinamas vietinių gyventojų.
Nežinoma kada konkrečiai, bet jau XVIII a. Onuškis tapo Chominskių giminės valda. 1774 m. Konstantinas ir Ona Chominskiai pastatė naują medinę bažnyčią, kuri ir stovi iki šių dienų. Tai seniausia mūsų rajone esanti bažnyčia. Bažnyčia - lotyniškojo kryžiaus plano, vienanavė su dviem bokštais fasade. Bokštų viršūnės puoštos kaltiniais kryžiais. Bažnyčioje vyrauja lubų ornamentinė tapyba, yra 4 rozetės, bei išlikę sienojų polichrominio dekoro fragmentai.


1762 m. Hanušiskio dvaro inventoriuje yra minimos tik 6 sodybos. XIX a. pabaigoje Onuškis tampa grafų Komarų nuosavybe. Onuškį valdant Juozapui Komarui 1830-1840 m. pagal italų kilmės architekto Lauryno Cezario Aniechinio projektą buvo pastatyti nauji klasicizmo stiliaus dvaro rūmai, įrengtas parkas. Deja šie rūmai sudegė I-ojo Pasaulinio karo metais. Paskutinis vyriškos lyties Komaras buvo Vitoldas Teofilis Ignotas, kuris mirė 1919 m. Vitoldo žmona Marija Starženskytė kurį laiką gyveno su dukra Onuškyje, vėliau išvyko į Lenkiją, kur ir mirė.

Vyskupas Antanas Deksnys

Antanas Deksnys gimė 1906 m. gegužės 9 d. Rokiškio apskrities, Juodupės valsčiaus Butėniškio kaime, Stanislovo ir Venceslavos Deksnių šeimoje. Lietuvos katalikų kunigas. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys (1970). Filosofijos daktaras (1940). 1931 baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą ir Kauno kunigų seminariją; įšventintas kunigu. 1931–1934 m. Panevėžio katedros vikaras, vėliau kunigas Biržuose. 1936–1940 m. Fribūro universitete studijavo sociologiją, istoriją ir pedagogiką. 1941 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo 1943 m. dirbo kunigu lietuvių parapijoje Saint Louise (Ilinojaus valstija), rūpinosi bažnyčios statyba, karo pabėgėliais Vokietijoje, tremtiniais Sibire. 1963 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas. 1969 m. konsekruotas ir paskirtas rūpintis Vakarų Europoje gyvenančių lietuvių sielovada; rezidavo Bad Viorishofene. Leido laikraštį Krivūlė, bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, rašė socialinėmis ir pedagoginėmis temomis. Nuo 1981 m. vyskupas emeritas. 1986 m. vyskupui A. Deksniui suteiktas Bad Woerishofeno garbės piliečio vardas.


Būsimas vyskupas buvo pakrikštytas Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, ten priėmė kitus sakramentus. Šeimoje, kurioje augo būsimasis vyskupas, be jo buvo dar trys broliai ir dvi seserys. Antanas turėjo brolį dvynį – Stanislovą. Butėniškio ir aplinkinių kaimų žmonės sakydavo, jog Deksnių šeima buvo santarvės ir darbštumo pavyzdys. Antano tėvas Stanislovas prie darbų savo vaikus pratino nuo mažens ir išugdė juose darbštumą ir meilę darbui.


Vaikystėje Antanas lankė Onuškio pradinę mokyklą, vėliau Rokiškio gimnaziją, kurioje įsitraukė į skautų judėjimą. Gimnazijoje su bendraminčiais įkūrė Rokiškio skautų organizaciją, tapo draugovės draugovininku. Skautiška ideologija – tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui, tapo busimo vyskupo gyvenimo keliu. Tačiau pasukti dvasininko kelių Antano Deksnio apsisprendimą lėmė jo artimųjų netektys. 1924 m. staiga susirgo ir mirė jo dvynys brolis Stanislovas, po metų – jauniausia sesuo Jadvyga, o dar po metų į kapus palydėta ir Elena. Sukrėstas netekčių, jis ėmė gilintis į žmogaus egzistencijos prasmę. 1926 m. baigęs Rokiškio gimnaziją, Antanas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto teologijos filosofijos fakultetą. Į kunigus Antanas Deksnys buvo įšventintas 1931 m. Jaunas kunigas buvo paskirtas į Panevėžį vikaru, vėliau į Biržus. Po kelerių metų jis buvo išsiųstas aukštesnėms studijoms į Šveicarijos Friburgo universitetą, kur įgavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį.


Prasidėjus sovietinei okupacijai Antanas Deksnys nebegrįžo į Lietuvą. 1943 m. padedant dėdei, taip pat kunigui Antanui Deksniui, jis persikėlė į JAV ir buvo paskirtas apleistos ir nuskurdusios lietuviškos JAV parapijos klebonu Saint Louise (Ilinojus). Tačiau likimas busimo vyskupo nelepino ir čia. Pirmaisiais klebonavimo metais kilo gaisras ir bažnyčia sudegė. Jaunas dvasininkas, kartu su parapijiečiais ėmėsi naujos bažnyčios statybų, kuriai projektą parengė garsus architektas, juodupėnas Jonas Mulokas.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui Antano Deksnio pagalbos šaukėsi tūkstančiai pabėgėlių lietuvių iš DP stovyklų įkurtų Vokietijoje, kuriose atsidūrė ir kunigo šeima. Antanas Deksnys negalėjo neatsiliepti įkenčiančių tautiečių pagalbos šauksmą, kuo galėjo, tuo padėjo: siuntė kvietimus į Ameriką, maisto ir drabužių paketus į Sibirą, DP stovyklas Vokietijoje. Kunigo rūpinimasis tautiečiais neliko nepastebėtas. Jam buvo suteiktas prelato titulas, o vėliau Antanas Deksnys buvo pakviestas į Vatikaną, kur jis 1969 m. buvo įšventintas į vyskupus. Popiežiaus Pauliaus IV parėdymu, naujajam vyskupui buvo paskirta rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada.
Paskirtasis vyskupas savo rezidencija pasirinko Bavarijos (Vokietija) miestą Bad Viorishofeną. Dvasininkas nuolat keliavo po pasaulio valstybes skleisdamas net tik Dievo žodį bet ir lietuvybės dvasią ir burdamas tautiečius. A. Deksnys buvo vadinamas vyskupu be vyskupijos, nes jo diecezija (krikščionių bažnyčių administracinis vienetas, valdomas vyskupo ordinaro) – visos Vakarų Europos valstybės, kuriose gyveno lietuviai.
A. Deksnys aktyviai reiškėsi religinėje spaudoje, dalyvavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos veikloje, buvo tikrasis jos narys ir Vatikano radijo balsas. Po kelių dešimtmečių gyvenimo užsienyje, vyskupas A. Deksnys 1989 m. laisvai atvyko į Lietuvą. 1991 m. švęsdamas savo 85-metį vyskupas vėl svečiavosi Lietuvoje, Onuškio bažnyčioje aukojo Šv. Mišias. Paskutinį kartą tėvynėje vyskupas lankėsi 1998 m. rudenį. Vyskupas mirė 1999 metų gegužės 5 d. Bad Viorishofene. Jo garbei Bad Viorishofeno miesto aikštė, esanti netoli vyskupo rezidencijos, pavadinta Lietuvių aikštės vardu.