13
Rugpjūčio 2020
Į pradžią   LT EN
Kamajai
Maršruto aptarnavimo Nr.: +370 676 51911

Kamajai vietovardis užduodantis daug mįslių istorikams. Tokių pavadinimų vietovardis yra ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijos Respublikoje, Rusijoje, Kazachstane (KaMaii). Mūsų rajone visai netoli Kamajų yra ir Kamajėlių vietovardis. Širvintų raj. teka upė Kamaja ir kaimas Užukamajis. Kamaj tai taip pat labai paplitusi pavardė, kurios kilmė siejama su Kazanės totoriais (Kamaj-Murza Kazanės totorius perėjęs į Ivano Rūsčiojo tarnybą). Toks vietovardžio paplitimas sunkina identifikuoti, kurie Kamajai yra minimi istorijos šaltiniuose. Pirmąkart Kamajų vardas aptinkamas 1521 m. tačiau neaišku, kurie Kamajai yra minimi. 1527 m. minimi Kamajai Ukmergės paviete turėtų būti siejami su mūsų rajone esančiais Kamajais, tačiau dokumente minima cerkvė įneša sumaišties. 1528 m. iš Rokiškio ir Kamajų dvarų kunigaikštis Timotiejus Krošinskis išstatė 17 raitelių (3 iš nuomojamo? (Zakupnovo) Kamajų dvaro). Tokiu atveju remiantis karių išrengimo nuostatomis, Kamajų dvaro valdose turėjo būti 30 dūmų (l raitelis nuo 10 dūmų apie 210 gyventojų). Vėlesni šaltiniai rodo, kad būtent yra kalbama apie mūsų aptariamus Kamajus. Tad galima teigti, kad būtent ši data yra pirmasis Kamajų paminėjimas istoriniuose šaltiniuose.
Susidaro toks įspūdis, kad Kamajų pavadinimą turėjo ne viena vietovė esanti šalia kitos. Gal tai yra Kamajų ir Kamajėlių dvarai. XVI a. Krošinskių kaimynystėje gyveno ir Komajevskiai, kurie taip pat buvo susiję su Kamajais. 1595 m. kovo 3 d. Panevėžio valdytojas Petras Krošinskis skundžia Upytės teismui Jurgį Komajevskį ir jo žmoną Daratą Vainytę (Vojnianka) dėl negrąžinamos 460 kapų grašių skolos. Kamajus prie Šetekšnos 1610 m. sausio 7 d. Vilkmergės pakamaris Jurgis Jonaitis Komajevskis pardavė Jonui Staševskiui už 3000 kapų grašių. 1620 m. vasario 5 d. - jau Mikalojus Staševskis šaukė į Vilkmergės pilies teismą Petrą Krošinskį dėl pabėgusių į Kamajų dvarą ir negrąžinamų valstiečių. Taigi Staševskių Kamajai buvo šalia to paties vardo Krošinskių dvaro. Klausimas kur kurie Kamajai?
Kamajų dvaras buvo strateginėje vietoje ant Vilniaus-Rygos trakto, kuris šaltiniuose buvo minimas, kaip „Didysis vieškelis". Kamajai kaip miestelis pradedami minėti 1599 m., tuo metu miestelyje buvo 18 dūmų ir apie 126 gyventojus (jei imsime dūmo vidurkį 7 asmenis). Yra netiesioginių duomenų, kad jau XVI a. pabaigoje Kamajuose buvo pastatyta bažnyčia. Tiksliai žinoma, kad Bažnyčia Kamajuose pastatyta 1635 m. naujojo Kamajų savininko Adomo Lukianskio lėšomis. Bažnyčia buvo medinė, kryžiaus formos, su kupolu, 4 altoriais ir fundatoriaus kripta. Šalia bažnyčios (ar bažnyčioje) buvo pastatyta špitolė 4 elgetoms. Bažnyčia tituluota šv. Kazimiero vardu. Testamentu A. Lukianskis bažnyčiai išlaikyti užrašė Duokiškio palivarką, taip pat buvo iškelta sąlyga, kad bažnyčioje turi tarnauti lietuviškai mokantis kunigas. Tuo metu Kamajuose gyveno apie 105 gyventojus. Nėra žinoma kada buvo pradėtos rašyti Kamajų bažnyčios metrikos knygos, tačiau Rokiškio krašto muziejuje yra saugomos nuo 1659 m. rašytos knygos.
1677 m. pagal Karolio Samuelio Paulavičius Lukjanskio valią prie bažnyčios didžiųjų durų turėjo būti sumūryta koplyčia, kuriai pastatyti paskyrė 500 auksinų, įsteigta altarija, šalia bažnyčios pastatyta mūrinė varpinė, į kurią 1696 m. buvo įkelti varpai.
1697 m. gegužės 31 d. bažnyčią perimant klebonui Dovydui Kazimierui Podubrynovičiui surašytame inventoriuje (daugiausia bažnytiniai drabužiai) be kita ko pažymėti vidury bažnyčios kabantys geležinio lanko supami briedžio ragai, su prikaltu herbu, prie geležinio lanko ant trumpų grandinėlių prikabinti 6 žibintai. Altoriai raižytojų darbo. Fundatoriaus rūsys buvo po Švenčiausiosios Mergelės koplyčia, jame už geležinių grotų užmūrytas fundatorius; kitas paprastas rūsys buvo po Šv. Jono koplyčia.
1700 m. Kamajų bažnyčia buvo apiplėšta valkataujančių žydų. Tų pačių metų birželio 23 d. Tribunolo dekretu sugautas plėšikų vadeiva Jokūbas Solomonovičius už šventvagišką poelgį pasmerkiamas sudeginti gyvas, taip pat ir kiti, kai bus sugauti.
Praūžus šiaurės karui ir viską naikinančiam didžiajam marui, Kamajai ryškiai nukentėjo. 1709 m. sudegė klebonija, tuo metų klebonas glaudėsi Morikosnių dvare Salose. Minima, kad 1711 m. buvo atnaujinama bažnyčia. 1713 m. Jonui ir Margaritai von Ropams išsinomavus Kamajų dvarą, sudarytame inventoriuje pažymima, kad miestelyje tegyvena 3 valstiečių šeimos, o bažnyčios jurzdikoje 2. Didžiąją to meto miestelio gyventojų dalį sudarė žydai, kurie mokėjo klebonui mokestį mėsa, ir turėjo kasti duobes kapinėse maro aukoms.
1714 m. aprašant bažnyčią buvo pažymėta: bažnyčia kryžiaus plano su dideliu kupolu su geležiniu kryžiumi ir langais, prie bažnyčios iš šonų buvo pristatytos dvi koplyčios, bažnyčios gale virš prieangio ("bobinčiaus") du aukštesni už bažnyčią bokštai irgi su geležiniais kryžiais. Stogas dengtas gontais, su vėjarodėmis, virš didžiojo altoriaus bokštelis su kryžiumi, tokie pat bokšteliai virš koplyčių. Tais pačiai metais į varpinę įkeltas liejiko iš Nesvyžiaus nulietas varpas. Varpinė buvo sena aštuonkampė, dailidžių darbo (medinė). Bažnyčioje buvusios fundacinės lentelės įrašas teigė, kad „ši bažnyčia pašventinta jo šviesybės Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1653 metų spalio 12 dieną".
1734 m. sudegė Kamajų bažnyčia. Vietoj jos buvo pastatyta nauja medinė keturkampio plano bebokštė bažnyčia. 1774 m. šia jos pastatyta mūrinė koplyčia. 1790 m. prie bažnyčios pristatytas mūrinis prieangis (bobinčius). Vėliau minima aštuonkampė mūrinė varpinė, ir fasadinėje pusėje sumūryta tvora bei vartai.
1833 m. Kamajuose buvo 211 gyventojų, tarp jų keli 3 gildijos pirkliai, 7 smuklės, krautuvė, 38 gyvenamieji namai (6 mūriniai), gyveno 77 žydai (vertėsi amatais ir prekyba), tuo tarpu 1847 m. jau buvo daugiau kaip 400 gyventojų, iš jų 36 žydų šeimos (327 žmonės).
1880-1890 m. miestelyje buvo apie 800 gyventojų, daugiausia žydų prekybininkų ir amatininkų (99 šeimos), 15 krautuvių, 5 alinės, 2 odų dirbtuvės, puodžių dirbtuvėlės, mokykla, špitolė, pašto stotis . 1897 m. statistikos duomenimis iš 1105 Kamajų gyventojų 944 buvo žydai.
Naują bažnyčią Kamajuose sumanyta statyti 1891 m. Senoji bažnyčia nugriauta 1897 m. 1902-1905 m., klebonaujant kun. Jonui Jokimui, pastatoma nauja mūrinė, dvibokštė pseudogotiško stiliaus bažnyčia. Baigta įrengti ir pašventinta 1909 m. 1922 m. vysk. Pranciškus Karevičius ją pakonsekravo šv. Kazimiero titulu. Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia pirmojo pasaulinio karo metu visai nenukentėjo, nors miestelis beveik visas sudegė. Tačiau antrojo pasaulinio karo metu 1944 m. Kamajai pateko į fronto liniją. Daugelis pastatų sudegė, dalis buvo apgriauti. Šv. Kazimiero bažnyčia buvo smarkiai apšaudyta artilerijos, kun. Jonas Kriščiūnas raporte Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui rašė: „Bokštas vienas nuo pusės nugriautas, kitas nors ir stovi, bet labai sušaudytas, atrodo, kad iki mūro reikės abudu pabaigti griauti..."
Vienas žymiausių kamajiškių yra Antanas Strazdas (Strazdelis). A. Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Astrave, (dab. Margėnai, Rokiškio rajonas). Mirė -1833 m. balandžio 23 d. Kamajuose, ten ir palaidotas. Būsimas kunigas gimė baudžiauninko šeimoje. Vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Mokėsi Kurše, paskui Kraslavos kunigų seminarijoje, iš ten persikėlė į Varnius, kur buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Pandėlyje..
1820 m. persikėlė j Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą" (augino sūnų) 1828 m. liepos 10 d. suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukęs 1829 m., grįžo į Kamajus, apie 1832 m. nepilnus metus gyveno Skapiškyje.
Dvasininkas, vienas iš pirmųjų lietuvių rašytojų ir poetų. Laikomas daugelio eilėraščių ir giesmių autoriumi, kurių didžioji dalis dingę, dalis neišleistų kūrinių tapo liaudies dainomis. A. Strazdas rašė eiles, artimas liaudies dainoms, lietuvių ir lenkų kalbomis. Lietuvių literatūros istorijoje jis yra pripažintas tautosakos kūrybiško panaudojimo kūryboje tradicijos pradininku. Pačiam A. Strazdui gyvam esant 1814 m. Vilniuje, buvo išleistas poezijos rinkinys „Giesmes swietiszkas ir svvintas sudietos par kunigą Untana Drazdawska", kurį sudaro 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės. Žymiausias A. Strazdo kūrinys - giesmė "Pulkim ant kelių". Ši giesmė pirmą kartą lietuviškai sugiedota Obeliuose ir Rokiškio bažnyčioje ir šiandiena yra giedama Lietuvos bažnyčiose. Kitas jo gerai žinomas kūrinys - Velykų giesmė „Linksma diena mums nušvito". Amžininkų atsiminimai ir kiti istoriniai šaltiniai byloja, kad dėl savo charakterio, meilės vargšamss ir pomėgio rėžti tiesą į akis jis nuolat buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją, o savo kilme būdamas varguomenės žmogus juo išliko iki pat mirties. Privilegijuoti priešininkai prikūrė begales prasimanymų apie jį, o varguoliai jį gerbė, pripažino kaip savą ganytoją ir iš lupų į lūpas platino kunigo poeto dainas. Simboliška, kad ant kunigo A. Strazdelio kapo buvo pastatytas antkapis su užrašu: „Autor piešni Pulkim ant keliu ks. A. Drozdowski. Umer w 1833 r.".

 

Istorikas Giedrius Kujelis