13
Rugpjūčio 2020
Į pradžią   LT EN
Jūžintai
Maršruto aptarnavimo Nr.: +370 676 51911

Jūžintai
Ieškant informacijos apie Jūžintus, dažnai minimas nepatvirtintas faktas, kad ankstyviausią žinomą koplyčią 1472 m. Jūžintų vietovėje pastatęs vienuolis (jėzuitų?) Jurgis, o šimtmečiui prabėgus, 1570 m. ją atnaujino jau kitas vienuolis jėzuitas.

Istoriniai šaltiniai, bylojantis apie Jūžintų dvarą mus pasiekia iš 1584 m. ATR valdovo Stepono Batoro sprendimo Jono Astiko byloje dėl Jūžintų dvaro valdų. Iki 1580 m. Jūžintus valdė Astikų giminė, tačiau už Jurgio Astiko valdovo išdavystę (perėjo į Maskvos pusę), visos Astikų turėtos valdos buvo konfiskuotos, tame tarpe ir Jūžintai. Po metų Jūžintų valda leno teise perduota kunigaikščiui Steponui Kaributaičiui-Zbaražskiui. 1586 m. mirus kunigaikščiui, Jūžintų valda su miesteliu ir visais kaimais, Stepono Batoro privilegija, už gerą tarnybą perduota Chorvatui Andreašui. 1596 m. Jūžintų valda padalinama per puse tarp Andreašo Chorvato ir Stanislovo Dzieczpolskio. Chorvatui liko Jūžintų, Dzieczposkiui Limenbožo (Bajoriškių k.) dvaras. Per puse pasidalintas ir Jūžintų miestelis (kairė pusė atiteko Chorvatui, važiuojant nuo Užpalių, dešinė pusė Dzieczpolskiui). Taip pat susitarta, kad bažnyčią išlaikys abu dvarininkai. Tai čia aiškiai užsimenama, kad XVI a. pabaigoje Jūžintuose buvo bažnyčia. Taip pat Jūžintų valdos dalybų akte yra išvardinti Jūžintų miestelio gyventojai. Tuo metu Jūžintuose gyveno apie 200 gyventojų.


1629 m. ATR valdovas Zigmantas Vaza Jūžintus amžinon nuosavybėn perduoda Gedeonui Duninui-Rajeckiui. Nėra žinoma kokiomis aplinkybėmis Jūžintai perėjo į Rajeckių nuosavybę, tačiau panašu, kad valda liko toliau padalinta į dvi dalis. Kitą dalį valdė Podleckiai. Beje Gedeonas Duninas-Rajeckis buvo vedęs Henricho von Tiesenhauzeno ir Elžbietos von Effen dukrą Elžbietą Tyzenhauzaitę ir susilaukė 4 dukrų ir 4 sūnų. Jauniausias jų turėjo tokį pat kaip ir tėvo vardą-Gedeonas. Sprendžiant iš vėlesnių duomenų, būtent jis paveldėjo Jūžintų dvarą, nes yra žinoma, kad 1695 m. Jūžintų dvaro savininkas Gedeonas Rajeckis fundavo naujos medinės bažnyčios statybas, prie kurios tais pačiais metais buvo įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas. Ši vienuolija, Europoje žinoma nuo XIII a., į Lietuvą ji buvo pakviesta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos XIV amžiaus pabaigoje.


Fundacijos akte yra pažymėta, kad Gedeonas Duninas-Rajeckis, su žmona Elžbieta Zijvic-Komaraite savo valdoje įkurdina Šv. Augustino regulos atgailos kanauninkų vienuolius ir įsipareigoja savo lėšomis pastatyti naują medinę bažnyčią, išskirti po sklypą kapinėms, daržui ir klebonijai. Taip pat atrėžia 2 valakus žemės iš savo Dvirėžių užusienio (užusienis – vienkiemis, žemės neįtrauktos į kaimo ribas) ir įkuria Naująjį palivarką su trimis valstiečių šeimomis. Tai pat paskiria vienuoliams 500 lenkiškų zlotų dar vienai šeimai įsigyti. Taip pat iškeliamos sąlygos, kad po fundatorių mirties už jų sielas būtų aukojamos Šv. Mišios, kita svarbi sąlyga, kad bažnyčioje tarnautų dievobaimingi ir Šventąjį raštą išmanantys ir lietuviškai mokantys kunigai. Apie Šv. Augustino regulos atgailos kanauninkų vienuolių veiklą žinoma nedaug, nes ordino regula draudė vienuoliams palikti raštiškus liudijimus apie savo darbus. Šių atsiskyrėlių kasdienybė pasižymėjo išskirtiniu asketiškumu.1761 m. vienuolio kun. Tado Plakevičiaus, kuris parašė ir kelių leidimų sulaukusią „Patronkaj szciesliwos smerties Barboraj Swentaj karunką” iniciatyva, prie bažnyčios buvo įsteigta ir veikė Šv. Barboros brolija, apie kurią mena viename iš altorių esantis šv. Barboros paveikslas.


Po Gedeono Rajeckio sūnaus Adomo mirties Jūžintų valda buvo padalinta į 4 lygias dalis, jo dukroms. Tačiau už 70 500 auksinų trys dukros atsisako savo dalies Mykolo ir Teresės Rajeckytės Vaisenhofų naudai. Taip Jūžintų valda pereina į Veisenhofų giminės rankas. 1784 m. Kupiškio dekanato aprašyme jau yra minima Jūžintų parapija. Žinoma, kad Jūžintų parapija buvo įsteigta 1783 m. gruodžio 5 d. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio ediktu. Parapiją aptarnauti buvo pavesta ten veikusiam Šv. Augustino regulos atgailos kanauninkų vienuolynui. Parapijai buvo priskirtos 32 vietovės. Tuo metu Jūžintų parapijos administratorius buvo kunigas Andrius Kontrimas. 1792-1799 m. Jūžintų ir Tarnavo dvarų savininkas Mykolas Veisenhofas pastatydino dabartinę mūrinę vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią. Ją atgailos kanauninkų vienuolijos sekretorius kunigas Ipolitas Stanislovavičius pašventino Šv. Mykolo vardu. Bažnyčios pagrindinis fasadas banguotų formų. Centrinė išgaubta dalis išsiskiria dviem grakščiais piliastrais. Bažnyčią vainikuoja aukštas frontonas. Mažėjantys langai su trikampiais sandrikais (sándrikas (pranc. cendreux – pelenuotas), puošybinis architektūros elementas: karnizo arba frontonėlio pavidalo kyšulys virš lango, durų, nišos) nužymi vertikalią ašį. Jos tęsinyje tarp nutrauktų karnizo frontonų iškilęs aštuonkampis bokštelis su svogūniniu kupolu ir ažūriniu kryžiumi. Bažnyčios aukštis iki bokšto viršūnės 35 m. Sienų storis kai kur siekia iki 1,5 m. Bažnyčioje buvo įrengta laidojimo kripta fundatoriams, kitoje pusėje buvo įrengtas rūsys. Bažnyčia turėjo tapti savotišku Vaisenhofų giminės mauzoliejumi.

Rūsyje įrengta ortakių sistema, kuria šiltas oras patekdavo į bažnyčią. Bažnyčioje buvo 5 altoriai. Vienas iš jų perkeltas iš senosios bažnyčios. Prie bažnyčios buvo įsteigta špitolė, kurioje nuolat gyveno keli vargšai.
Turbūt svarbiausia ir unikaliausia detalė, kad vakarinėje bažnyčios dalyje, už presbiterijos, apsidėje, buvo įrengta laiptinė su 75 laipteliais į bokšto pastogę. Laiptinėje yra aštuonios viena aukščiau kitos ankštos celės vienuoliams, kuriose yra mažas langelis, asla. Tokio tipo bažnyčia su vienuolynu yra vienintelė Baltijos šalyse. Deja apie vienuolyno veiklą ir vienuolių gyvenimą išlikę labai mažai žinių. Sprendžiant iš celių skaičiaus, prie bažnyčios nuolatos galėjo gyventi aštuoni vienuoliai. Jų gyvenimo asketizmą liudija ankštos, kuklios celės, kuriose vienintelis baldas tėra sienų nišose įtaisytos lentynos ir ant grindų buvęs gultas.

 

Vienuoliai aptarnavo parapiją, prie bažnyčios XVIII a. buvo įkūrę mokyklėlę, kuri XIX a. jau neminima. Po sukilimo prieš Rusijos imperiją, 1832 m. vienuolynas caro valdžios uždarytas, bažnyčia tapo Dusetų parapijos filija. Dabar šiose celėse yra įkurtas muziejus, eksponuojami seni daiktai ir dokumentai, pasakojantys apie Jūžintų bažnyčią, dvarus, istoriją. Taip pat bažnyčioje yra seni 12 registrų vargonai. Bažnyčia gali didžiuotis garsiausio XIX a. Rokiškio krašto tautodailininko Jono Dagio darbais: Šv. Antano ir Švč. Mergelės Marijos skulptūromis. Didžiajame altoriuje, be titulinio šv. Arkangelo Mykolo atvaizdo, yra paveikslas, vaizduojantis surištą Kristų, stovintį Jeruzalės fone. Ši XX a. pradžioje nutapyta drobė išsiskiria ramybe ir harmonija - tarsi joje atsispindėtų atgailos kanauninkų prisiimta ir perduota savęs atsižadėjimo ir šviesaus pasiaukojimo dvasia.


Šalia bažnyčios yra mūrinė varpinė, kurioje buvo 2 varpai. 1915 m. metais varpai „evakuoti“ į Rusiją. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, parapijiečių lėšomis suremontuota 1958 m. Bažnyčia restauruota 2006-2010 m. Tvarkybos darbų metu buvo įdiegtos lietaus nuvedimo sistemos, izoliuoti pamatai, nudažyta stogo danga, visiškai restauruoti fasadai, laiptai, langai durys. Šis bažnyčios atnaujinimas kainavo 1, 48271 mln. litų, iš kurių 1,15871 mln. lt skyrė Kultūros paveldo departamentas. Likusias reikalingas lėšas pridėjo Jūžintų parapija, Panevėžio vyskupija ir Rokiškio rajono savivaldybė. Projektui vadovavo architektas Valentinas Vileikis.

 

Istorikas Giedrius Kujelis